Šiandien atšventėme penktąjį Mortos gimtadienį. „Tikrasis” gimtadienis buvo sausio 25ąją – viduržiemį – kai barsukas verčiasi ant kito šono, kai jau žinai, kad žiema pamažu ėmė trauktis. Kai Morta gimė, buvo viena šalčiausių dienų mano gyvenime. Išvakarėse žiūrėjau Kusturicos „Underground” ir skaičiau Dostojevskį. Neprisimenu, kurį kartą, tačiau vėl ir vėl kaifavau. Ir štai šį sausį mūsų vyresnėlei dukrelei – jau penkeri. Penktojo gimtadienio tema – fėjos. Šis gimtadienis buvo labai panašus į pernykštį: tema buvo „Fėjos” (Pernai – Princesės ir princai), Morta pati rinkosi, kurias drauges nori kviesti, o drauges kvietėme be tėvelių, kad kuo daugiau dėmesio galėtumėme skirti vaikams. Kai merginos susirinko, kalbėjome apie fėjas. Aš iš vakaro buvau atsispausdinusi įvairių fėjų paveikslėlių, ir mes juos peržiūrėjome: radome ir dantukų fėją, ir gėlių fėją, ir drugelių fėją…pačias įvairiausias! Pakalbėjome, ką darbščiosios fėjos daro, kokio jos dydžio, kaip atrodo. Papasakojau, kad manoma, jog fėja gimsta, kai pirmą kartą nusijuokia kūdikis. Visos apgailestavome, kad nė vienai kol kas neteko matyti fėjos, tačiau Emilija su Guste jau papasakojo, kad jas jau aplankė dantukų fėja 🙂

Kai apžvelgėm visus paveikslėlius, žiūrėjome, ko trūksta mano pieštame plakate. Mergytės tuoj pat pastebėjo, kad trūksta…karūnos! Hmmzzzz…. To plane nebuvo 😀 Ieškojome, ko dar trūksta ir, žinoma, pastabiosios mergaitės tuoj pat atkreipė dėmesį, kad mūsų fėja – be sparnelių. Kadangi fėjos gali turėti ir didelius, ir mažus sparnelius (matėme paveikslėliuose), tai tuoj pat visos pamatėme, kad mūsų fėjos – maži sparneliai. Tada klausiau, kur sparneliai turi būti: klijavau ir ant nosies, ir ant pilvo, ir ant suknelės…ech, kaip smagiai kvatojo merginos, kol galų gale sutarėme, kad sparneliai būna už pečių.

Pirmoji – kaip paprastai ir būna per gimtadienius – sparnelius užmerkusi akis klijavo Morta. Kiekviena mergaitė gavo po du sparnelius ir užsimerkusi (arba užsirišusi akis) juos klijavo fėjai ant pečių. Kai kurios labai sąžiningai užsimerkė, kai kurios vos vos pramerkusios akeles žvilgčiojo, o buvo ir tokių, kurios norėjo tik stebėti.

Kai fėja jau buvo su sparneliais, kalbėjome apie tai, kodėl fėjai reikalingi tie sparneliai. Žinoma, kad skraidyti! Kalbėjome apie tai, kaip fėjos skraido ir kur jos nutūpia. Kalbėjome apie tai, kad jos turi būti labai atsargios, nes juk gėlytės juda, kai jos ant jų nutūpia. Kad įsitikintumėme – paėmiau gėlytę ir priliesdavau jos žiedlapius, kurie tuoj palinkdavo.

Taip atėjo metas antrai užduočiai – fėjų šokiui. Visų pirma kiekviena mergaitė išsirinko po „namelį” (norimos spalvos gėlę iškirptą iš spalvoto popieriaus), kurią lipnia juosta priklijavome prie grindų. Tada išdalinau merginoms fėjų šokio juostas: pūkuotas baltas girliandas ir tamsoje šviečiančių žvaigždučių girliandas – jei kartais tektų skristi naktį. Gabrielius buvo DJ’us ir leido Vivaldžio „Metų laikus”. Reikėjo jums matyti, kaip fantastiškai tos mergaičiukės šoko! Netikėtai muzika sustojo ir, žinia, mergaitės iškart bėgo į savo namelius – ant gėlyčių. Vėl paleidom muziką. Tąkart – prieš sustabdant muziką – nuklijavau nuo grindų vieną gėlytę. Taigi viena fėja – muzikai sustojus – liko be namelio 🙁 Vėl grojo muzika, o fėjos šoko, kol vėl muzika sustojo, ir dar viena fėja liko be namelio. Taip fėjos šoko tol, kol liko tik viena fėja ant paskutinės gėlytės.

Nuvargusiom po šokio fėjom reikėjo pailsėti – ėjome dėlioti dėlionių. Dėliones padariau iš vakaro: atsispausdinau fėjos paveikslėlį, kurį figūrinėmis žirklėmis sukarpiau į daugiau dalių. Mergaitėms reikėjo sudėti dėlionę ir suklijuoti ją ant spalvoto popieriaus lapo. Viena fėja nenorėjo dėlioti, tačiau Gabrieliui paprašius JAM padėti, geroji fėja, žinoma, sutiko 🙂 Taip įsidrąsino ir nedrąsiausia mažoji fėja ir jau visose užduotėlės visos fėjos dalyvavo labai aktyviai.

Kai dėlionės buvo baigtos, pakalbėjome apie tai, kad dažnai fėjos pasipuošia blizgučiais. Žinia, jos juk turi fairy dust – fėjų dulkelių – įvairiems stebuklams (pavyzdžiui, kad galėtų skraidyti) daryti. Šiandien fėjos pasipuošė fėjų dulkelėmis ant pirštų galiukų – nulakavome joms nagučius blizgučiais praturtintu laku 🙂 Turiu pasakyti, kad ši veikla buvo paaaaaati populiariausia, o merginos vis sakė: man dar čia trūksta blizgučių! Ir dar čia! Ir dar čia daugiau norėčiau! Kai baigėme, visų veidus puošė šypsenos 🙂

Kol nagučiai džiuvo, pažiūrėjome visas dovanas. Kaip žinoti, kieno dovaną žiūrėti pirmiausia??? Ogi mes žaidėme žaidimą: Morta išsirinko žaisliuką, kurį siuntėme ratu grojant muzikai. Pati Morta sėdėjo rate, tačiau neimdavo žaisliuko į rankas. Kai muzika sustodavo, tas vaikas, kuris rankose laikė žaisliuką, atiduodavo Mortai jos gimtadienio dovaną. Taip buvo ir mergaitėms smagu, ir, žinoma, Mortai. Gėrėjausi, kaip Morta sako „ačiū”, o merginos pasakoja apie savo dovaną, viską aprodo, didžiuojasi. Ach, koks puikus amžius, kai jau socializacija tampa tokiu svarbiu žmogaus raidos elementu! Kol apžiūrėjome dovanas, nudžiuvo nagučiai.

Nagučiams nudžiuvus keliavome valgyti picos. Ne visos fėjos susižavėjo pica. Tos, kurios nesusižavėjo, valgė įvairių įvairiausių pavidalų vaflius, o kurios nenorėjo net vaflių – galėjo tiesiog pūsti fėjų burbulus. Kiekviena mergina ant savo burbulų už(si)rašė vardą – juk reikia žinoti, kas kieno, ar ne? Aš tiesiog grožėjausi: pica, vafliai, burbulai, šypsenos, klegėjimas…kaip man patinka toks ramus gimtadienių šventimas po testosteroninių berniukų gimtadieninių siautulių 😀 Žinoma, ir anie turi nepakartojamo žavesio, tačiau man visai patinka ir švelnesni gimtadieniai.

Kai visos pavalgė ir išpūtė tiek burbulų, kiek širdelės geidė, ėjome dekoruoti sausainių. Iš pradžių galvojau pati kepti fėjų sausainius (širdeles arba žvaigždeles), tačiau Lina pasiūlė geriau nupirkti: mažiau laiko prie puodų ir daugiau laiko švenčiant. Taigi turėjome tuos apvalius vafliukus su karameliniu įdaru. Puikus dalykėlis! Visų pirma, jie buvo pakankamai dideli. Visų antra, plokšti: nenuvarvėjo glaistas ir nenubyrėjo pabarstukai. Glaistą darėme sumaišę cukraus pudrą su vandenuku. Į masę įlašinome penkis lašus (šiandieninės šventės skaičius buvo penki:)) raudonų maistinių dažų, kuri tapo rožinė. Štai tuo rožiniu glaistu mergytės ištepė vaflius ir barstė tiek pabarstukų, kiek širdis geidė. Baigtus fėjų skanumynus sudėjome ant radiatoriaus išdžiūti (glaistas turi sukietėti).

Kai skanumynai buvo baigti, pakalbėjome, ką dar be sparnelių turi visos fėjos. Čia jau buvo labai lengvas klausimas fėjų gyvenimo ekspertėms – žinoma, kad stebuklingą lazdelę! Taigi keliavome gaminti stebuklingos fėjų lazdelės. Mes iš vakaro su Lina buvome sukarpę kiekvienai merginai po dvi žvaigždes. Lipnia juosta prie vienos žvaigždės priklijuodavom šenilo lazdelę, o po to merginos klijais priklijuodavo antrąją žvaigždelę. Žvaigždeles mergaitės dekoravo mūsų su Lina iškarpytomis dekoracijomis ir, žinoma, blizgučiais (merginos tepė ant stebuklingųjų lazdelių blizgų nagų laką).

Mergaitėms baigiant gaminti lazdeles, aš susirūpinusi joms pranešiau, kad ant tik ką prasikalusių gėlyčių užkrito sniegas. Fėjos, žinia, padeda bėdos ištiktiems – ir ypač, kai kalbama apie jų namelius – gėlytes. Taigi jos turėjo nukasti sniegą nuo gėlyčių. Gėlytės buvo specialiai pagaminti čiupačiupsai (iškerpamos trys širdelės, kurios „pamaunamos” ant ledinuko. Jeigu širdelės per daug juda, apačioje užklijuokite lipnią juostelę, kad nejudėtų), kuriuos susmaigsčiau į batų dėžę, uždengtą žole – krepiniu popieriumi. O gėlytes apmėčiau vata – sniego gabalėliais. Taigi fėja turėjo šaukštu (neliesdama sniego ir gėlių rankomis) pakabinti vieną sniego gniūžtę ir nunešti ją į kibirėlį kitoje kambario pusėje. Visos fėjos susikaupusios ir sparčiai nešė sniego gniūžtes į kibirėlį. Žinoma, kiekviena fėja už sunkų darbą gavo po gėlę 🙂

Kai išgelbėjome gėles, ėjome patikrinti, ar mūsų fėjos yra taiklios. Kodėl? Todėl, kad juk reikia pataikyti nusileisti ant gėlių, kai skrendi bei mokėti padėti pinigėlius po ta pagalve, po kuria reikia padėti 😀 Taigi fėjos gavo krepšelį (batų dėžę), į kurį turėjo pataikyti dantukus (ZoLo pagalvėles). Noriu pasakyti, kad ZoLo pagalvėlės yra vienas mano mėgiamiausių visų laikų žaislų. Dar jos anglakalbiams yra žinomos kaip Bean-bags:) Jos – nepaprastai vaizduotę skatinantis žaislas ir galima sugalvoti begalę, bet tikrai BE-GA-LĘ būdų su jomis žaisti. Šįkart jos buvo dantukai, skriejantys į fėjos krepšelį 😀

Pavargusios fėjos keliavo valgyti torto.

Beje, šiemet naudojau puikų būdą, ką daryti, kad vaikai nesipeštų, kuris ką darys pirmas. ABĖCĖLĖ! Kai tik imdavo kaisti oras, ir kilti įtampa, tuoj pasitelkdavau abėcėlę. Pavyzdžiui, pirmoji torto gabalėlį gavo gimtadieninkė, o toliau visos – pagal abėcėlę. Žinoma, dar reikia sugalvoti visokių juokelių. Pavyzdžiui, ar dalyvauja gimtadienyje Aguona? Bulvė? Pomidorė? Mergaitės kvatojo už pilvų susiėmusios, o – kai ištardavau jų vardą – būdavo pasiruošusios veiklai. Kad nė viena nesijaustų nuskriausta, vieną kartą keliaukite pagal abėcėlę, o kitą – atvirkščiai ir t.t. Žodžiu, kad visiems būtų linksma.

Tortas buvo net labai vykęs – beveik visos merginos prašė antro gabalėlio. Už tortą Morta dėkoja babai, kurią jau greitai įsivaizduosime mūsų tortų parinkėja de facto. 🙂 Kartu su fėjos tortu mano mama atvežė ir penkis fejerverkus. Mes turėjome pasiruošę vieną, tačiau degėme, žinoma, visus penkis. Iš pradžių – vos uždegus fejerverkus – dainavome Mortai „Su gimimo diena”, o kad laikas degant fejerverkams neprailgtų, skaičiavome, kiek laiko jie dega – suskaičiavome net iki 25!

Po torto ėjome susipakuoti dovanėlių šventės dalyvėms: kiekviena mergaitė gavo po savo išgelbėtą gėlytę-ledinuką, po savo indelį fėjos burbulų, po savo dekoruotą fėjų pyragą, po tris saldainius ir po penkis saldainius-širdeles, kad visos prisimintų, jog dalyvavo penkerių metų Mortos gimtadienyje ir yra geriausios/mylimiausios Mortos draugės 🙂

Kadangi jau buvo beveik trys valandos (gimtadienis buvo nuo vidurdienio iki trečios valandos), paleidau merginas žaisti. Buvo smagu žiūrėti, kaip merginos užsidaro kambario duris ir tiesiog ten išnyksta. Kai įėjome, radome visas sulipusias į Mortos/Gertrūdos lovą ir linksmų linksmiausias. Kadangi nė viena neišėjo namo vos tėvams atėjus, tai išsiskirstėme jau po ketvirtos valandos.

Štai taip praskriejo dar vienas gimtadienis. Šiemet Morta norėjo tik mergaičių, todėl net broliai buvo iškomandiruoti pas mano tėvelius. Tiesa, jie ten visai nenuobodžiavo: ir į filmą nukurnėjo, ir kartingus išbandė, ir ant ledo pačiuožė, o ir šiaip seneliai juk mėgsta anūkus apipilti meile, dėmesiu ir dovanomis 🙂 Vilhelmas tai išvis laimės kūdikis, nes šiandien dar keliavo ir į savo klasioko gimtadienį. Kaip sakant, visi buvo patenkinti: ir Morta, ir berniukai.

Šiemet mergina vėl labai aiškiai žinojo, kokias drauges nori kviesti į gimtadienį. Belgijoje ji turėjo G su M bei S (kur jos kartu) nuotraukas, kurias buvo pasidėjusi ant palangės prie savo lovos. Vasaromis, kai lankydavomės Lietuvoje, žaisdavo neatsižaisdavo su jom bei su E ir S. Žodžiu, good old gang, kurią šiemet papildė naujojoje mokykloje įsigyta draugė U. Ir, žinoma, sesė, kuri – nors ir maža – yra visavertė Mortos atrakcijų ir gyvenimo dalis bei dalyvė. Reikėjo tą mūsų žiogą pamatyti – sekiojo paskui fėjiškomis suknelėmis pasipuošusias merginas žibančiomis akutėmis ir neatsiliko nė per žingsnį!

Mortulė nepaprastai džiaugėsi, kad visos mergaitės norėjo prie jos sėdėti (tik Sofija vis pasakydavo, kad nori prie manęs sėdėti, nes prie Mortos jau labai daug kas nori:)), kad visos dalyvavo, kad visos susidraugavo ir kad šventė buvo tiesiog nuostabi…jai patiko ir balionai, ir dovanos, ir visos užduotėlės. Aš irgi džiaugiausi, nes vakar su Lina ruošėme tas užduotėles iki antros valandos ryto 🙂 Mat mes nakvojome ne namuose, nes mūsų namuose džiuvo grindų lakas. Bet ir gerai, kad nakvojome, nes šiaip mums su viena geriausių visų laikų draugių niekada neužtenka kokio nors nusususio pusdienio. Apie kelias valandas net nekalbu. Mums reikia NORMALIAI bendrauti. Net skruzdėlytės nugara bėgioja, kai pagalvoju, kad buvome panašaus amžiaus, kokios dabas yra mūsų dukros, kai pačios susipažinome. Ir ta draugystė su metais tik stiprėjo, apjungdama vis daugiau prisiminimų, vis daugiau išgyvenimų, vis daugiau jausmų ir vis daugiau kažko tokio, kas yra neaprašoma, tačiau vadinama DRAUGYSTE.

Todėl šįvakar, žiūrėdama savo pirmagimės dukros penktojo gimtadienio šventės nuotraukas, pagalvojau, kad linkiu savo dukrai tokių draugių, kokias turiu aš. Tokių, kurios apsikabins. Tokių, kurios nesakys „aš tau sakiau”, o tiesiog supras. Tokių, kurios iki paryčių karpys TAVO vaiko gimtadieniui atrakcijas drauge su tavimi. Tokių, kurios TAVE pasirinks būti savo pirmagimės krikšto mama. Tokių, su kuriomis juoksies, verksi, tylėsi drauge ir su kuriomis susitikusi net po labai ilgo laiko imsi pliurpti TEN ir TAIP… tarsi viso to laiko nė nebūta. Tokių, su kuriomis sies niekam kitam nežinomos paslaptys, kurios tarsi sujungs į sielos seseriją. Žinote, kas yra nepaprastai gera? Tai, kad turime galimybę pasirinkti draugus.

Linkiu, kad mano dukra pasirinktų tokius draugus, kurie praturtintų jos gyvenimą ir suteiktų jam ne tik visų vaivorykštės spalvų, bet ir begalybę jų atspalvių!

O visoms jos šios dienos draugėms tyliai tyliai dėkoju už tai (nes jei padėkočiau garsiai, tai dar jos nesuprastų, ką noriu tuo pasakyti…), kad šiandien mano vaikas jaučiasi turįs draugų, nes juk be galo svarbu – kai tau penkeri – GERIAUSI draugai. O kai jų turi net keletą, tai, kaip sakant, gyvenimas yra vertas gyventi 😀 O jų tėveliams dėkoju už tai, kad puoselėja šias draugystes, nes, žinokite, tai yra didžiulė dovana vaikams!