Kadangi straipsnis buvo spausdintas „Mažylio” žurnale, man labai patiko redaktorės antraštė: „Patriotizmas – gėlė, kurią reikia laistyti”. Na, negimstame mes vienos ar kitos šalies patriotais. Tautinės dainos, deja, nėra įaugusios į mūsų kraują (nors ir kaip poetiškai tai skamba!). Ir lietuvių kalba – ne duotybė. Visa tai – darbas. Vaikų? Oi, ne! Mūsų, tėvų. Man – šiuo metu gyvenančiai ne Lietuvoje – tai iššūkis. Būna dienų, kai, atrodo, visiškai nėra jėgų diktuoti diktantus. Bet diktuojame. Už savo pinigus perkame lietuvių kalbos vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius (dievulėliau, kokia jų brangybė!!!) ir sąžiningai dirbame. Nes mes – lietuviai.
Ar norėtumėte, kad vaikai užaugtų Lietuvos patriotai? O gal jums atrodo, jog tai nutiks savaime? Yra ir tokių tėvų, kuriems vien ši mintis „suka nosį“? Vis dėlto – neabejoju – dauguma lietuvių (net ir paburbančių ant valdžios ir visos lietuvybės) širdies gilumoje norėtų, kad jų vaikai būtų Lietuvos patriotai. Na, bent jau norisi tuo tikėti. Nes jeigu ne… kas tada laukia mūsų Tėvynės?
O kas yra patriotas? Juk ne tik tas, kuriam Prezidentas įteikia apdovanojimą! Patriotu galima būti tiesiog atsistojant, kai giedama Tautinė Giesmė. Taip, taip – ir per krepšinio rungtynes. Kai per Olimpines žaidines kyla Lietuvos vėliava… ir net tada, kai ji per valstybines šventes suplėvesuoja ant tavo namo, o tau kažkas suspurda krūtinėje.
Patriotais galima norėti būti vien todėl, kad galime eiti į mokyklą ir gauti išsilavinimą, kad galime dirbti, keliauti, galime skaityti tai, ką norime, ir reikšti savo nuomonę. Kai visa tai šalia – imame nebevertinti, bet juk yra pasaulyje kampelių, kur visa tai – tik svajonė. Didžiulė begalinė svajonė. O mes ją turime! Ir argi vien todėl neverta norėti puoselėti tą patriotiškumo jausmą bei skiepyti jį vaikams? Juk patriotiškumas Lietuvoje – žinojimas, kad viskas įmanoma, jei pats sau nepastatysi sienų! O juk ne visada Lietuvoje taip buvo…
Auginame patriotą
Patriotizmas – vertybė. Net ir šiandien, kai, atrodo, dauguma galvoja VIEN apie tai, kaip susikurti geresnį gyvenimą. Tikiu, kad tai – tik paviršius, kad iš tiesų visiems svarbu patriotiškumas, nes jis suteikia šaknis, patriotiški žmonės turtingesni. Kuria prasme? Visų pirma, patriotiški žmonės nori ir stengiasi būti garbingi. Patriotai yra tolerantiški: jie supranta, kad turi savo teises didele dalimi tik todėl, kad kiti žmonės yra tolerantiški jiems ir jų poreikiams. Be to, patriotas jaučia atsakomybę ne tik už save: jis nori, kad jo gimtinė po jo būtų geresnė, gražesnė ateinančioms kartoms. Jis tiki, kad duodamas gauni dar daugiau. Ir jam gyvenime išties padeda bendrystės jausmas, nes toks žmogus visada turės bendraminčių, kurie dirba vardan bendros gerovės ir kurie padės sunkią akimirką ne dėl to, jog kažko iš tavęs tikėsis, o todėl, kad tiki pilietine pareiga ir žmogiškumu. Patriotizmas – atsakomybė už mūsų protėvius bei mūsų vaikus. Todėl – kalbant apie patriotizmą – neįmanoma kalbėti be tęstinumo sąvokos.
1. Švęskite (minėkite) šventes: sausio 13, vasario 16, kovo 11, liepos 6 ir kt. Paaiškinkite vaikams, kokia tai šventė, kodėl mes ją švenčiame ir kodėl ji yra svarbi Lietuvai. Išeikite iš namų: juk tomis dienomis, tikėtina, vyksta nemažai renginių. Susiliekite su švenčiančių minia, pajuskite bendrumą. Šios dienos – puiki proga su vaikais padaryti teminių darbelių (piešti vėliavas, Gedimino pilį ir kt.). Žodžiu, visais pojūčiais gerkite į save šventę, jos prasmę ir sėkite patriotiškumo sėklą. Apvertus iš kitos pusės – nesitikėkite užauginti didelio patrioto, jei vasario 16-ąją, pasinaudodami laisvadieniu, kuopsitės namus…
2. Pakalbėkite apie laisvę. Ar jūsų vaikai žino, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai valstybių, kuriose vaikams virš galvos zvimbia kulkos, kur jie negali pasirinkti, ką nori ar norės daryti, kur jie yra atskiriami nuo tėvelių. Ar jie žino, kad čia, Lietuvoje, mes galima pasirinkti, ar tikėsime Dievą, ar ne, tačiau taip yra ne visur? Ar jie žino, kad kai kuriose šalyse žmonės negali kalbėti sava kalba? Negali laikytis tradicijų? O tos tradicijos gali būti tokios paprastos ir mielos kaip, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas…tai reikia daryti slapčia. Taip buvo ir Lietuvoje, kai ji nebuvo laisva šalis.
3. Prisiminkite savo šeimos istoriją. Juk nuolat kartojame, kad Lietuvoje kone kiekviena šeima nukentėjo nuo sovietinio režimo. Vadinasi, dar gyvi proseneliai, tetos ir dėdės, kurie gyveno ir kentėjo Sibiro platybėse. Štai kaip buvo, kai laisvė buvo paminta. Na, o jei vis dėlto esate iš šeimos, kuri neišgyveno Sibiro Gulago, galite tiesiog atsisukti į šeimos šaknis: kalbėkite apie protėvius (pavyzdžiui, man be galo patikdavo įvairios istorijos apie senelius, kai jie buvo maži – tada net nesupratau, kad būtent tai buvo mano virsmo lietuve svarbi dalis), apie jų kilmę, tradicijas, vardus, veiklą…apie VISKĄ, kas mažam vaikui yra it pasaka, tačiau iš tiesų būtent taip auginame patriotą, neįsivaizduojantį savo gyvenimo be Lietuvos, be meilės ir ištikimybės jai.
4. Keliaukite po Lietuvą. Juk mūsų šalelė – nedidelė valstybė, todėl – net ir neturint daug pinigėlių – galima sau leisti šiek tiek ją patyrinėti. Daug kas susiduria su tokiu įdomiu reiškiniu – kuo daugiau aplankai, tuo daugiau atrodo dar neaplankyta… Jei negalite kažkur nukeliauti, pasitelkite fotoalbumus – dabar jų nemažai išleista, o kai kurie tokio grožio, kad širdį gniaužia.
5. Pakalbėkite apie garsius Lietuvos žmones. Domėdamiesi pasauliu, nepamirškite, kad ir Lietuvoje turime puikių menininkų, mokslininkų, dainininkų (tik kritiškai įvertinkime, kurį daininką pristatysime savo vaikui kaip Lietuvos patriotą, gerai?), visuomenės veikėjų. Iš tiesų reikia didžiuotis visais šiais žmonėmis, kurie gina Lietuvos garbę. Ir dar. Šiame negatyvizmo kupiname pasaulyje vaikas matys, kad yra žmonių, mylinčių Lietuvą ir darančių įtaką ne tik jai, bet net ir pasauliui!
6. Niekada ne vėlu pradėti balsuoti su vaiku. Paaiškinkite vaikams (darželinukas jau puikiai supras), kodėl svarbu balsuoti. Taip, vaikas nesupranta politikos, tačiau tikrai supras, kodėl svarbu balsuoti. Ir dar. Jeigu jūsų šeimos pokalbiai prie stalo arba šiaip diskusijos yra demokratiškos, jeigu yra balsuojama (pavyzdžiui, ką šeima veiks savaitgalį, kokį filmą vaikai žiūrės ir pan.), tai tikėtina, kad vaikas dar geriau supras balsavimo svarbą ir norės demokratijos!
7. Ugdykite pilietinę atsakomybę. Ką tai reiškia? Padėkite senai kaimynei. Dalyvaukite „Maisto banko“ akcijose. Pasodinkite medį. Perdirbkite žaliavas. Sutvarkykite parką. Tokie darbai rodo, kad vaikai turi ne tik teises, bet ir atsakomybes savo valstybei ir VISI galime padaryti bent šį tą, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, gražiau, maloniau.
8. Patriotiškumas glaudžiai susijęs su tautiškumu. Jei dainuosime pop, o ne liaudies dainas – jis mažės. Jei šoksime Lotynų Amerikos, o ne lietuvių liaudies šokius – irgi mažės. Nesakau, kad ir mes, ir vaikai turime pradėti lankyti folkloro ansamblius, bet šiek tiek įskiepyti tautiškumo į kasdienybę vertėtų. Iš tiesų darželiuose turėtų ne plyšauti pop atlikėjai, dainuojantys ikimokyklinukams netinkamo turinio dainas, bet įvairių regionų tautinė muzika. Juk dabar išleista nemažai CD su įvairių regionų tautinėmis dainomis, lopšinėmis ir pan.
9. Pagarba tiems, kurie tarnauja Tėvynei. Žinau, kad Lietuvoje dar nėra labai įprasta, tačiau vertėtų su vaikais nukeliauti į gaisrinę, policiją. Arba pasikviesti į darželį gaisrininką, policininką ar kareivį, kurie galėtų papasakoti apie tai, kaip jie tarnauja Lietuvai ir visuomenei.
Ir – norėčiau kaip visada pabrėžti – mes, tėvai, esame svarbiausias pavyzdys. Vaikai mus stebi. Jeigu iškeliate vėliavą, stebite Prezidento inauguraciją, einate balsuoti ir švenčiate lietuviškas šventes, tai – net ir mažai sakydami – perduosite jiems savo meilę ir pagarbą Lietuvai. Nes patriotiškumas – ne vienos dienos, o kasdien trunkantis aktas.
Su Vasario 16, mieli tautiečiai!
Nuotrauka: andrius.v „Lithuanian flag”