http://www.alfa.lt/straipsnis/185914

Paskutinis vakarėlis, paskutinės pamokos, paskutinis skambutis… paskutiniai metai mokykloje pilni to „paskutinio“ ir, žinoma, ne vienam dvyliktokui išspaudžia ne vieną ašarą. Skaudžiausia paaugliams atsisveikinti su draugais. Ypač jei išvažiuoja studijuoti į kitą miestą. Juk atrodo, kad geresnių draugų nebeužgyvens, o štai čia nebeleis laiko kartu. Žinoma, liejasi pažadai bendrauti ir toliau, bet daugelis supranta, kad keliai vis dėlto išsiskirs. Jau vien dėl šios priežasties paaugliai paprastai, deja, dideliam tėvų nesivylimui, stengiasi itin daug laiko praleisti su draugais. Juk vasara – toks metas, kai vakarėlis gena vakarėlį, o namo grįžtama su pirmaisiais gaidžiais. Šitaip paaugliai tarsi bando ragais nagais įsikibti į praeitį, matyt, kaustomi bauginamos ateities.

Vargšai tėvai, ar ne? Juk jie jaučiasi pamiršti, atstumti, nes jų staiga per pusmetį gerokai ūgtelėjęs paauglys nori kuo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais. Kai kurie tėvai pasirenka ne itin perspektyvų kelią – reikšdami visokiausius priekaištus jie stengiasi, kad vaikas pasijaustų kaltas, arba įveda labai griežtas taisykles. O nuo jaunuolių tie priekaištai lyg nuo sienos šoka tėvams atgal. Abiem pusėms būtų geriau, jei suaugusieji pasistengtų suprasti, kaip sunku žengti į visiškai kitokį – kupiną atsakomybės ir kovos – pasaulį, kuris ne visada laukia išskėstomis rankomis. Leiskite vaikui keletą vakarėlių surengti namuose. Pasidalykite savo patirtimi – tegul vaikas žino, kad kartos keičiasi, bet jausmai lieka tie patys.

Be to, pats metas suvokti, kad ir vaikai subrendo bei nujaučia, jog pasikeis ir santykiai namuose – ypač, jei išvykstama studijuoti į kitą miestą. Kai kurie vaikai nesąmoningai provokuoja konfliktus tikėdamiesi, kad išsiskyrimas su tėvais bus lengvesnis. Vieną akimirką jie gali pro dantis iškošti, kad laukia nesulaukia, kol išvyks iš namų, o kitą apsipilti ašaromis ir prisiekinėti, kad neįsivaizduoja savarankiško gyvenimo.

Protingi tėvai pasistengs, kad kuo daugiau laiko paauglys galėtų praleisti TIK su jumis, savo tėvais. TIK su savo broliais ar seserimis ir kitais – jam buvusiais svarbiais – giminaičiais. Klaidinga tikėtis, kad jie tiesiai šviesiai jums išklos savo jausmus ir norus. Juk jie visas jėgas sutelkia, kad išvengtų skausmingų atsisveikinimų, ir ignoruoja bet kokias baimes ir širdperšas. Taigi padėkime jiems…

Galbūt pavyktų ištaikyti pusdienį pas močiutę… neva jai reikia vaikaičio pagalbos. Arba įkalbėkite, kad nusivestų į kiną jaunesniąją sesutę. Tokie iš meilės surežisuoti pasibuvimai sudaro sąlygas šiek tiek pabūti vieniems ir „užkonservuoti“ gražias „paskutinės vaikystės vasaros“ akimirkas. Šią atsisveikinimų kupiną vasarą jums prireiks didelės atidos, kad išmokytumėte vaiką atsisveikinti be veriančios širdgėlos ir neišsiskiriant amžiams.

O jūs? Net neabejoju, kad dauguma tėvų, išleidusių jauniausiąjį vaiką, iš draugų ir bendradarbių girdi tokius komentarus: Pagaliau namuose vėl karaliausite dviese – prasideda antras medaus mėnuo! Sveikiname! Tačiau jums toli gražu nelinksma. Netgi atvirkščiai – išgyvenate vieną didžiausių krizių savo gyvenime. Psichologai turi net specialių pavadinimą – ištuštėjusio lizdo krizė. Lyg ir turėtumėte džiaugtis, kad užauginote keletą šaunių vaikų, bet… širdį spaudžia skausmas. Lyg ir visą gyvenimą – nuo pat tos dienos, kai gimė jūsų vaikas – žinojote, kad taip atsitiks, bet atėjus tam laikui niekaip negalite jų paleisti. Tikriausiai todėl, kad be galo juos mylite. Tikriausiai todėl, kad neįsivaizduojate, kaip galėsite būti ŠEIMA be jų. Tikriausiai todėl, kad kasdien girdėsite jų balsus ir be galo be krašto jų ilgėsitės. Ir dar… jus irgi kausto baimė, kad štai vėl – po 20, 22, o gal net 30 metų jums teks iš naujo mokytis gyventi vien tik su sutuoktiniu. Ar sugebėsite? Juk jūsų – tėvų – kasdienė misija kaip ir baigta. Kito etapo – vaikaičių – dar teks palaukti.

Ką galime daryti?

…pri(si)pažinti, ką jaučiame: ir sau, ir vaikams. Vaikams bus lengviau suprasti tėvų jausmus ir… lengviau išsiskirti, jei supras jūsų rūpestį.

…pasikalbėti su tais, kurie išgyveno panašią krizę. Galbūt praverstų ir pasiskaityti, ką apie tai rašo psichologai. Ši tema – sena kaip gyvenimas, informacijos tikrai rasite.

…iš anksto pradėti planuoti, kur nukreipsite tą energiją, kurią kasdien skirdavote vaikams.

…pasitikėti savo vaiku. Pasitikėti savimi – juk auginote jį atsakingai, ir jis priims tinkamus sprendimus.

…jei vaikas pasidalys savo rūpesčiais, pasakykite, kad jis tikrai ne vienišas: taip buvo jums ir jūsų draugams, tą dabar išgyvena ir jo draugai.

…jei namuose dar lieka jaunesnių brolių ar sesių, nepamirškite ir jų. Jiems šis išsiskyrimas – irgi labai skausmingas.

…nesijauskite atstumtas, jei jūsų vaikas visą laisvą laiką nori leisti su draugais. Tai natūrali reakcija.

…nepamirškite, kad nesąmoningai ir jūs, ir vaikas galite provokuoti konfliktus – vien tam, kad vėliau būtų lengviau išsiskirti. Pasistenkite kritiškai vertinti esamą situaciją ir neperlenkti lazdos. Kad ir kokia ši vasara kaupina virsmų ir jausmų, tegul tiesia tiltus šiltam viso gyvenimo ryšiui.