„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Pasiruošimo naujiems mokslo metams rimai ir nerimai :)
2014 08 25

Šis įrašas – vienu socialine prasme įdomiu (man) klausimu, kuris štai jau keletą metų vis iškyla į paviršių, padiskutuojame šeimoje, draugų rate, ir tuo viskas baigiasi. Praeitos savaitės įvykiai paskatino pagalvoti apie viešą pasidalinimą ir tarsi retorinio klausimo uždavimą: ar tai kultūrinis ypatumas?!

Visi, kurie kūrėte, žinote, kokia būna pradžia: neabejoju, kad ne vienas jūsų – kaip ir aš – pašokate iš miegų sapnuodami košmarus apie tai, kaip netenkate namų, kaip tenka atleisti daug žmonių ir t.t. ir pan. Praėjo ketveri metai, bet man šis procesas – su Vaikystės Sodu, o dabar su Karalienės Mortos mokykla – atrodo, vis niekaip nesibaigia. Kartais man atrodo, kad tai- variklis, kuris neleidžia sustoti!

Ir vis dėlto, aprimus siaubingiausiam išgyvenimo stresui, aš pradėjau galvoti, su kuo norėtumėme bendradarbiauti ir kam norėtumėme padėti. Taigi šiandien daugiausiai bendraujame su Vaikų Linija: organizuojame fund-raiser‘ius, kviečiame kaip partnerius ir t.t. ir pan. Kodėl pasirinkome juos? Todėl, kad jų misija – mūsų misija. Mes norime, kad Lietuvoje vaikai augtų saugūs, kad Lietuva būtų erdvė be patyčių. Todėl remiame ir finansiškai, ir emociškai, ir savo laiku, ir skleisdami informaciją. Trumpai ir aiškiai – taip, kaip galime. Ir džiaugiamės tuo, kad radome tokius draugus, su kuriais natūraliai turime daug prasmingų sąlyčio taškų. Norėčiau paraginti visus, kurie nesate apsisprendę, kam norite padėti, tačiau norite padėti – padėkite Vaikų linijai. Jų darbas yra labai svarbu ne tik šiandienos, bet ir ateities Lietuvai. Nuoširdžiai tikiu, kad jų dėka auga daugiau tikinčių savimi ir turinčių viltį vaikų, o juk visi norime, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tokių piliečių, ar ne? Be Vaikų Linijos, turime ir kitų draugų, bet apie juos parašysiu kitą kartą (be VS/KMM konteksto). Taigi šiuo sakiniu raginimą ir jus prisidėti prie paramos Vaikų linijai baigiu 🙂

Šią vasarą pas mane atėjo keli žmonės ir paklausė, ar negalėtumėme paremti jų – švietimietiško – renginio. Teisybę pasakius, renginys tikrai švietėjiškas ir tikrai atitinka mūsų viziją, misiją ir tikslus. Tačiau aš pasakiau „NE“ ir palinkėjau sėkmės. Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog: a) reikia turėti viziją ir aiškų supratimą, kodėl tai darai; b) nereikia mėtytis; c) nuoseklumas yra gėrai, nes taip padarai daugiau, t.y. rezultatas didesnis, aiškesnis. Teisybę pasakius, nuoširdžiai tikiuosi, kad ieškoję rado rėmėjų, nes man patinka idėja, man patinka, kad žmonės daro, man patinka, kad ne laukiama, o imamasi iniciatyvos. Galų gale, man patinka, kad ta iniciatyva – švietimo srities. Tik tiek, kad konkrečiai mes esame savo prioritetus susidėlioję kitaip. Taip pat neabejoju, kad dar daug kas pas mus ateis prašydami paremti, bet aš žinau, kad – nors visus paskatinsiu nenuleisti rankų – tikrai negalėsiu remti visų. Ypač dėl to, kad mokykloje visada gali būti daugiau knygų, visada gali būti daugiau muzikos instrumentų, laboratorijų, technologijų ir t.t. ir pan. Tik tiek, kad socialinė misija yra svarbi, tad – mano giliu įsitikinimu – ją turi turi kiekviena mokykla. Nes remti galima toli gražu ne tik finansiškai. Ypač, kai kalbame apie pilietiškumo ir empatijos ugdymą.

Praeitą savaitę buvau susitikusi su ne Lietuvos lietuviu. Ta prasme, žmogumi, kuris yra lietuvis, tačiau labai daug laiko praleido ne Lietuvoje. Jis pakvietė susitikti ir pasakė, kad džiaugiasi, jog Lietuvoje atsirado privati mokykla, pozicionuojanti save taip, kaip pozicionuojame mes ir paklausė, kuo galėtų padėti/prisidėti. Šią vasarą ta pačia tema PLJS jau teko kalbėti su išeiviais iš Lietuvos, kurie sakė tą patį. Buvo malonu, tačiau nebuvau labai nustebusi. Kodėl? Todėl, kad turiu patirties su tarptautinėmis mokyklomis bei universitetais, kurie – nors būdami privatūs – yra remiami ir baigusių tas mokyklas, ir šiaip žmonių, norinčių, kad toms mokykloms, kurios gali daryti gerą įtaką visuomenėje (žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, kokia yra gera įtaka, tačiau čia aš kalbu apie būtent remiančių asmenų ar organizacijų nuomonę), sektųsi dar geriau: padeda pastatyti patalpas, įrengia laboratorijas, turtina bibliotekas, dovanoja stipendijas gabiems vaikams (mokykla atsirenka, o jie sumoka ugdymo mokestį ar jo dalį) ir t.t. ir pan. Taigi mes šiame etape tinkamės, kalbamės. Man malonu ir gera bei labai tikiuosi, kad kalbos turės ir rezultatų, nes vizija yra tokia, kad net gąsdina. Esu jau kartą rašiusi, o per gimimo dieną gavau ir linkėjimą, kad ir toliau turėčiau svajonių, kurios net mane pačią gąsdina 🙂

Štai, kaip sakant. Vizija yra. Galimybių mažiau, bet noras ir tikėjimas – didžiuliai. Vadinasi, reikia tik kantrybės ir nebijoti darbo, ar ne?

Bet…šis įrašas ir ne apie tai. Pereikime nuo įžangos prie dėstymo:)

Praeitą ir šią savaitę Karalienės Mortos mokykloje vyksta intensyvūs mokymai pedagogams. Mat nuo rugsėjo su vaikais iki antros klasės įgyvendinsime Kimočių emocinio intelekto ugdymo programą, o nuo antros klasės – lyderystės ugdymo programą (lyderystę mes suvokiame daug plačiau, nei „vadovą“ ir „vadovavimą“). Mokytojai planuoja savo temas, analizuojame, diskutuojame. Daug kalbėjome apie tai, kad kiekvienas pedagogas susikuria savo klasę, kuri atspindi jį kaip asmenybę ir kaip pedagogą. Žinoma, visi visko prisigalvojo – juk komandoje slypi didžiulis kūrybinis potencialas! (Jūs nepatikėsite, bet aš pati sau pavydžiu, kokia nereali yra KMM komanda!)

Aš keletą dienų nebuvau, grįžusi radau toooookias klases ir bendras erdves, kad, atrodo, negalėjau nieko pasakyti – kvapą gniaužė. Pasirodo, viena mokytoja išsikalbėjo su būsimo mokinio mama, kuri daug kuo pasidalino iš savo įmonės, o mokytojai viską prasmingai susidėliojo, ir šiandien mes jau svaigstame, kaip tai patiks vaikams! Anglų mokytoja papasakojo, kad ji parašė į JAV ambasadą ir pasidžiaugė, kaip jie greitai reagavo, kaip nuostabiai atrašė, pasidžiaugė ir pasidalino tuo, kuo galėjo. Žinau, kad dažnai džiaugiuosi JAV, bet tiek, kiek man yra gyvenime susidurti (o yra tikrai daug!), visada kiekvienas kartas palieka pačius geriausius prisiminimus. Smagu, kad ne tik man asmeniškai, bet ir mano komandos nariams!

Ir štai viena mokytoja pasidalino kitu laišku. Pasirodo, jos su kolege sugalvojo, kad norėtų seno/ne(be)tinkančio parduotuvei manekeno, kuris visaip dalyvautų klasės gyvenime. Pagalvojusios, kad galima a) pasidaryti manekeną iš papjė mašė ir b) paprašyti kokios nors parduotuvės ir/ar pan. seno/jau nenaudojamo/brokuoto (juk tokių tikriausiai būna, tiesa?), o (b) variantas sutaupytų daug laiko ir jos galėtų ruoštis kitoms veikloms, jos parašė laišką (įmonės ir atrašiusio žmogaus neatskleisiu, nes juk ne tai yra esmė; esmė – principas), kurio ištraukomis noriu pasidalinti:

 

Laba diena.
Rašau jums iš Karalienės Mortos mokyklos Vilniuje. <…>
Turiu tokį didelį ir labai nuoširdų klausimą – galbūt jūs turite vieną atliekamą (gali būti brokuotas) manekeną dovanų. Mums labai reiktų ūgio sulig jaunuolio ar vyro. Būtų taip nerealu! Tas „vaikinas“ taptų karalaičiu, kurio laiškus skaitytume rytais, kuris dalyvautų mūsų klasės gyvenime lyg Mažasis Princas, iš kurio mokytumės riteriškumo, pagarbos, draugiškumo. Jis turėtų puikų humoro jausmą, mokėtų daugybos lentelę ir žinotų, kur dėti nosinę ar kablelį. Karalaitis būtų tas, kurį mes perrenginėtume pagal temas: kai kalbėsime apie kosmosą – jis rengtųsi astronauto rūbais, kai kalbėtume apie senovės Graikiją – toga, o kai kalbėtume apie chameleonus ir prisitaikymą, jis iliustruotų emigranto gyvenimą. Šitas manekenas jau nebebūtų manekenu – jis taptų tikru mūsų klasės nariu ir draugu.
Labai lauksiu jūsų atsakymo. <…>
Kuo širdingiausi linkėjimai. ​​

Šį laišką mokytoja išsiuntė ne vienai įmonei, tačiau iš vienos gavo atsakymą. Pasidalinsiu keliais  – pirmaisiais – sakiniais:

„Sveiki,
Jums negėda prašyti paramos ? <…>
Nu atsiprašau, bet parama vaikų namams mes suprantam ir jiems duodam, bet ne privačiai mokyklai kur susirenka turtingų tėvų vaikai  <…>“
Ir t.t. ir pan.
Kodėl mane šis atsakymas sudomino (kaip socialinis eksperimentas) ir kodėl noriu juo pasidalinti? Visų pirma, manau, kad: „Malonu, jog parašėte, tačiau manekenų, kuriais galėtumėme pasidalinti, neturime. Sėkmės paieškose ir gražių ateinančių mokslo metų!“, būtų buvęs atsakymas, kuris – jeigu kas nors būtų paklausęs, ar žinau kompaniją, kuri prekiauja makenenais – būtų paskatinęs juos rekomenduoti ar net patiems vieną dieną pasinaudoti jų paslaugomis. Mandagu. Aišku. Paprasta. Galų gale, visiškai suprantama būtų ir tai, kad jie – net ir brokuotus – visus manekenus parduoda. Šiaip tai, kaip sakant, gali juos ir išmesti į šiukšlyną – čia juk jų reikalas! Dabar, kaip sakant, spėkite, ką aš atsakysiu, jei kas nors paklaus: „Ar žinai ką nors apie juos?“  Visų antra, man buvo skaudu dėl mokytojos, kuri  sakė, kad tarsi lediniu vandeniu perliejo toks atsakymas – ypač po tokio laiško, į kurį ji įdėjo nemažai emocijos. Esmė ta, kad mes (žmonės:)) gan nedrąsiai rašome laiškus nepažįstamiems – juk tai išėjimas iš komforto zonos. Kadangi šį laišką aptarėme per mokymus, kalbėjome apie tai, kiek vienas nemandagus atsakymas (pavyzdžiui, į tėvų užklausą) gali padaryti žalos (net ir jeigu tai padaryta nepiktybiškai!).
Dabar aš esu visiškai užsidegusi rasti mokytojai manekeną. Visų pirma, kad grįžtų jos pasitikėjimas, jog ne visi taip atrašo į laiškus. Visų antra, kad po nesėkmės nenuleistų rankų. Visų trečia, kad yra visiškai normalu ieškoti kūrybingų sprendimų savo klasei įsirengti. Kaip tik šįvakar kalbėjom su vienu tėvu, kurio vaikas lanko KMM, papasakojau jam šią istoriją, tai jis pasiūlė kreiptis tiesiai į tuos, kurie gamina arba net tiesiai į parduotuves, sako: „juk jums nesvarbu, koks, svarbu, kad funkciją atliktų“. Būtent. Jo nuomone, tokių – nenaudojamų – Vilniaus mieste tikrai yra ne vienas.
Ir trečias dalykas, kuris man yra įdomiausias socialinis reiškinys, yra tas, kad vis dėlto mes vis dar labai dažnai manome, kad – jeigu jau mokykla privati – tai tiesiog visi privalo viską su(si)pirkti. Pavyzdžiui, niekam nuostabos nekelia tai, kad Harvardas net savo tinklalapyje turi skiltį rėmėjams. Kai lankiausi Stanfordo universitete, taip pat pasakojo, kad daug kas yra įgyvendinama iš rėmėjų lėšų. Suprantu, argumentu gali būti tai, kad jie – geriausi pasaulio universitetai. Bet nereikia nė jų – Briuselio tarptautinė mokykla taip pat gauna paramą – direktorius kasmet padėkoja ir tėvams, kurie, be ugdymo mokesčio, dar ir remia mokyklą tai praturtindami biblioteką, tai įrengdami kokią nors ypatingą klasę, tai dar kažką paaukodami. Pavyzdžiui, vienais metais už paaukotas lėšas mokykla nupirko kelionę mokytojams, kurie važiavo į mokyklos remiamą mokyklą Indijoje. Kokia paramos esmė? Man patiko vienos mokyklos paaiškinimas savo tinklalapyje: ugdymo mokestis užtikrina programos įgyvendinimą. Tam, kad galėtumėme drąsiai įgyvendinti naujas švietėjiškas ir visuomenines idėjas, reikia papildomų lėšų. Būtent papildomos lėšos užtikrina, kad nepritrūkstame lėšų iniciatyvoms įgyvendinti, o iniciatyvos užtikrina, kad esame pažangūs šiandien ir ateityje. Parama leidžia mums išlaikyti mažesnį ugdymo mokestį nestabdant mokyklos ugdymo(si) procesų transformacijos drąsiai žengiant į XXI amžių. Vėl paprasta ir aišku.
Esmė ta, kad paprasta ir aišku yra tiems, kurie su tuo susiduria dešimtis, šimtus metų. Kitiems galbūt užtenka ir kelerių metų prisiliesti prie tokių – kitokių – tradicijų. Kaip sakė mano minėtas lietuvis, augęs ne Lietuvoje, „normalu, kad mes per 25 metus to dar nesuprantame„. Turbūt tikrai tai yra normalu. Juk viskas – procesas. Bet – dėl Dievo meilės – gal įmanoma per 25 metus išmokti mandagiai atrašyti?! Neįskaudinant žmogaus ir neįžeidžiant jo(s)?! Būna dienų, kai pagalvoju, kad tai – vis dar raketų mokslas. Bet tada vėl pagalvoju apie tai, kad pedagogai visa tai gali pakeisti. Nepasiduodami. Apie tai kalbėdami. Sakydami, kad visiems reikia palaikymo, supratimo ir pagarbos. Žodžiu, galimybių ir iššūkių netrūksta.
P.P.S. Kadangi šį įrašą rašiau prieš keletą dienų (buvo laaabai daug darbų, tai rankos nepasiekė įkelti į www), kita kompanija atsiliepė ir padovanojo nuostabų Vytautą – dar geresnį ir gražesnį, nei tikėjomės! Kadangi šia žinia ir vėl kolegos pasidalino, viena mokytoja – reaguodama –  parašė: FAITH IN HUMANITY RESTORED. O, taip! Kaip visada, aplink yra nuostabių, padedančių įgyvendinti plačius užmojus, žmonių. Ačiū už tai.
O štai ir mūsų Vytautas (žr nuotrauką žemiau). Kaip suprantate, pirmoji tema šioje klasėje bus Senovės Graikija.
Gražių metų kūrybingiems vaikams ir jų ne mažiau kūrybingiems pedagogams!