Vienas sunkiausiai įveikiamų įsivaizdavimų (?) Lietuvoje yra tai, kad ugdymo įstaiga yra atsakinga už vaiko maitinimą. Nuo…iki. Tėvams tiesiog labai keista, kad vaikas gali negauti pusryčių ir/ar vakarienės. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl valstybė tą įsivaizdavimą skatina (mat dar neteko girdėti apie darželius, kur maitinimas būtų pasirenkamas). Man tas skatinimas nepatinka, nes neskatinama valgymo kultūra namuose. Aišku, kad tėvams daug paprasčiau, jei maitinimu pasirūpina ugdymo įstaiga! Nereikia sukti galvos nei dėl pusryčių (vaiką prikėlei, aprengei ir – pro duris: jokių gaminimų, derybų dėl valgymo ir pan.), nei dėl vakarienės (juk ir taip pavargę!). Bet, po galais, kodėl niekas nepasako, kaip svarbu yra valgyti su šeima??? Užtenka net suvesti „importance of family meals” ir visagalis Google išmes begalę mokslinių (ir net tik) straipsnių apie tai, kaip yra svarbu valgyti (bent kartą dienoje!) su šeima. Ir mes kalbame ne apie maistą. Jei svarbiausia būtų maistas, tai tikriausiai užtektų konservų dėžutės (kaip astronautams). Svarbiausia – visa ta kultūra, tas tapimas bendruomenės ir visuomenės ląstele, tas virsmas, kuris vyksta ne tik kartu žaidžiant, bet ir kartu valgant.
Moksliniai tyrimai taip pat rodo (Columbia University, ne šiaip sau!), kad tai – irgi darbas, reikalaujantis pastangų ir nuoseklumo. Tyrimas parodė, kad tos šeimos, kurios dažniau valgo drauge, valgo sveikesnį, įvairesnį maistą, tuo metu išjungia televizorių, kalbasi. Vaikai, kurie dažnai valgo su savo tėvais, labiau yra linkę manyti, kad tėvai jais didžiuojasi. IR NET GERIAU MOKOSI. Apskritai, siūlyčiau perskaityti šį gerą straipsnį apie tai, kodėl ne (tik) ugdymo įstaigoje, bet ir su šeima turi valgyti vaikas.
Ir apskritai, kodėl valstybė sprendžia, kaip vaikas turi maitintis? Aš suprantu, kad būna socialiai remtinų, būna asocialių šeimų, tačiau kodėl normalių tėvų normalus vaikas negali turėti pasirinkimo? Pavyzdžiui, man labai patiko, kad TAVM buvo galima neštis maistą, man patiko, kad vaikų mokyklose/darželiuose Belgijoje irgi buvo galima neštis savo maistą. Ir nerealiausia, kad šią savaitę į Vaikystės Sodą apsisprendė eiti šeima, kuri taip ir pasakė: mes norime, kad vaikas neštųsi savo maistą! Labai apsidžiaugiau.
Apsidžiaugiau ne dėl paties fakto, kad jie taip darys. Prisimenu, kaip Morta Belgijoje vis prašė ir prašė, kad neštųsi maistą (pietus), tačiau aš gaminau tik Augustui (mūsų išrankiausiam), nes visiems gaminti būtų buvę tiesiog per sudėtinga. Atkreipiu dėmesį: Belgijoje vaikai darželyje ir mokykloje gauna tik pietus (bet ir tuos reikia užsisakyti ir, žinoma, papildomai mokėti). Lopšelių tvarka šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, Mortos ir Gertrūdos lopšelyje į kainą buvo įskaičiuota lengva užkandėlė ryte, pietūs ir lengva užkandėlė vakare. Žodžiu, kadangi pusryčiaudavome namie, vakarieniaudavome namie, reikėdavo įdėti po dvi užkandėles, tai dar pietų dėti man visai nesinorėjo 🙂 Be to, Vilhelmui ir Mortai visai patiko darželio/mokyklos maistas. Kartais paburbėdavo, bet iš esmės viskas ten buvo normaliai. Tiesa, Gertrūdos lopšelyje (jau beveik visai mums išvažiuojant) atsirado galimybė pirkti eko pietus, tačiau tai gerooookai kelia kainą už lopšelį. Augusto mokykloje atveždavo maistą, kurį mes iš pradžių pirkome, tačiau po to atsisakėme, nes mokytoja vis skųsdavosi, kad Augustas tris ketvirtadalius išmeta, o maistas kainavo tikrai nemažai 🙁
Šiemet mūsų vaikai maistą (pietus ir užkandėles) nešasi. Kadangi aš išprotėčiau, jei reiktų kasdien gaminti, tai užsakau jiems papildomas porcijas Vaikystės Sode ir įdedu į mokyklą. Tiesa, sriubą jie suvalgo vos grįžę iš mokyklos, o „antrą” nešasi pietums. Žinoma, kartais pamirštu užsakyti, o pirmadieniais nori-nenori tenka gaminti. Tada ieškau kažkokių greitų sprendimų. Keletą dienų džiaugiausi koldūnais, tačiau Augustas pasakė, kad apsiv*ms, jei dar kartą juos įdėsiu. 🙂 Taigi kepiau kotletus su kuskusu, po to viriau makaronus su bolonais padažu. Bandžiau ir tinklaraštyje ieškoti, nes prisimenu, kad jau esu rašiusi, bet, kaip sakant, pritrūko kantrybės. Todėl labai apsidžiaugiau radusi gerą nuorodą su geromis idėjomis. Aišku, man tai tokie pietūs – sunkus atvejis, nes Augustas išmestų apie 80proc to, kas ten įdėta, bet visai įdomu pažiūrėti, kaip smagiai galėtų būti 🙂
Pavyzdžiui, čia Augustas suvalgytų tik keksą 🙂
Čia suvalgytų duoną, krekerius ir sūrio lazdeles. Jeigu stovėčiau šalia, gal dar suderėčiau dėl kelių šilauogių:)
Čia suvalgytų (apsilaižydamas) riestainį ir sausainius. Jeigu paraginčiau, gal pavyktų suderėti dėl kelių ananaso kvadratėlių 😉
TAČIAU. Kai pagalvoji, yra dar trys vaikai. Jie visi trys valgytų čia beveik viską. Žinoma, priklausytų nuo dienos ir nuo noro (juk būna dienų, kai aš be galo noriu kiaušinio, o būna, kad net kvapas žudo!), bet iš esmės beveik viską suvalgytų.
Man nepaprastai patiko šitos dėžutės, nes vaikams labai nepatinka, kai maistas susiliečia ir susimakaluoja. Ar matėte tokių Lietuvoje?
Dabar vis dažniau sakome: Aš pavargęs (-usi); Turiu labai daug darbo ir pan. Bet juk viskas yra pasirinkimai. V-I-S-K-A-S. Todėl tikrai galime padaryti, kad bent kartą susėstumėme ir valgytumėme visa šeima kartu. Ir dar. Nepamirškime sveiko proto. 🙂 Na, tikrai nereikia verstis per galvą ir BŪTINAI valgyti vakarienę drauge, kai vaikai (ar jūs) iš tiesų esate pavargę. Nėra būtina ir tai, kad būtinai visada susėstumėte visa šeima (aišku, susiderinti lengviau, jei šeima – 3 ar 4 asmenų). Ir net nebūtina, kad tai būtų vakarienė. Bet atsiraitokime rankoves. Išjunkime viską, ką galima išjungti (pavyzdžiui, mes neturime televizijos, tai mums aktualiausia – kompiuteris). Kartu su vaiku gaminkime. Su jo rankyte berkime makaronus į katilą. Denkime stalą. Sudaužykime (kartkartėm) lėkštę ir pasakykime, kad nieko tokio, visiems pasitaiko. Ir džiaukimės akimirka taip, kad nepastebėtumėme, ar tikrai valgėme šiltą maistą. Ir tada – patikėkite – to maisto nauda bus didžiausia. Ir tikrai ne tiek svarbu, ar jis bus buvęs eko 😀