Prisimenu, kokia buvo mano nuostaba, kai Anna pasakė, kad savo 40metį švęs…liepą (gimusi sausio 13). Kai paklausiau, kodėl?, ji atsakė, kad tada juk daug geresnis oras, galima švęsti lauke, o koks skirtumas, kada švęsti! Be to, Švedijoje tai ganėtinai įprasta. Juokas juokais, bet šiemet būtent taip jaučiuosi, kai pasisuka kalba apie vaikų gimtadienius: Mortos šventėme gerokai anksčiau, nes važiavome į Italiją, Vilhelmo – gerokai vėliau, o Augusto – anksčiau. Ir ne kokia nusususia savaite, o NORMALIAI 😀 Aišku, ne pusmečiu kaip Anna, bet…
Mano tėvai Mortai padovanojo dviratuką. Panašų į tokį, kokiu važiuoja šis berniukas (čia galite pasiskaityti ir apie patį dviratuką bei kodėl jis geras ikimokyklinio amžiaus vaikui).
Morta tik ką pirmą kartą pamatė dviratuką, kurį rado pastatytą prie sienos vos įžengus pro duris iš darželio:
Iš karto nuvežė parodyti sesei:
Žodžiu, dviratukas neturi pedalų ir stabdžių. Kai Morta jį pamatė, pasakė: „O kodėl baba su bočium padovanojo sulūžusį dviratį?” O mano tėtė – irgi kai jį pamatė per Skype – paklausė, ar nebeužteko pinigėlių pedalams 😀 Žodžiu, neįprasta. Bet…stabdžiai yra vaiko kojytės. Nereikia papildomų ratukų, nes – jei praranda pusiausvyrą – gali iškart atsistoti. io dviratuko esmė – išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Kiek teko girdėti, kai vaikai „įvaldo” šį dviratuką, yra pasirengę sėsti ant „tikro” dviračio, be jokių ratukų – reikės tik išmokti minti, o tai yra, žinia, daug paprasčiau išmokti, nei išlaikyti pusiausvyrą.
Iš pradžių mes norėjome „tikro” dviračio, tačiau….a) draugės sūnus Danijoje dovanų (irgi trečiojo gimtadienio proga) gavo tokį pusiausvyros dviratuką ir…nuvažiavo visas laimingas. Kai ji papasakojo, kaip džiugiai ir puikiai jis važiuoja, pirmą kartą susimąsčiau, kad gal, kaip sakant, toks pasirinkimas būtų protingesnis; b) mūsų kaimynai savo dukrytei (3.5 metų) irgi nupirko tokį dviratuką. Šiaip mergaitė mėgsta, kad tėvelis ir pastumtų, ir paneštų…žodžiu, nėra toks vaikas, koks buvo mažas Augustas:), bet…savarankiškai ir smagiai važiavo tuo dviratuku (kai tuo tarpu josios paspirtuką dažnai neša tėtė…kaip ir ją pačią); c) nuvažiavus į specializuotą dviračių parduotuvę, konsultantai patarė Mortos amžiaus vaikui pirkti TIK tokį dviratuką, nors jis ir buvo pigesnis už „tikrus”, kurių vieną kokį nors būtume pirkę. Jo motyvai: daug logiškiau yra toks, nes jis lengvas, manevringas ir…vaikas natūraliai išmoksta pusiausvyros-minti-važiuoti dviračiu.
Taigi taip ir nupirkome šį dviratuką. Tiksliau, išrinkome, nes juk tai babos ir bočiaus dovana!
Ir nors Morta iš pradžių pareiškė, kad jis „sulūžęs”, tačiau, išvažiavusi į parką su tėčiu ir broliais (kurie važiavo su savo dviračiais) per porą valandų irgi lėkė su vėjeliu! Kaip gaila, kad apie tokį dviratį nieko nežinojome tada, kai juo važiuoti mokėsi Vilhelmas…jam vis keldavo paniką visaip svyruojantis dviratis…ir jis vis leisdavo kojytes ir dėdavo jas ant žemės (kaip ir daroma su šiuo dviratuku), kad jaustųsi saugus, bet pedalai braižė kojas, trukdė, jis vis parvirsdavo…nabagulis. (Augustas nežino, kas yra BAIMĖ (na, bent jau labai daugeliu atvejų tai tikrai), tai jam nebuvo aktualu…).
Prieš važiuodama į parką Morta keletą dienų dviratuką „bandė” namuose:
Šaunusis trejetukas parke:
Morta jau važiuoja:
Nemanykite, kad viskas taip lengva: ir liejosi kraujas, ir plyšo kelnės:
Lyrinis nukrypimas:
Tiek apie dviratuką. Ir dar norėčiau papasakoti apie Augustą, kuris – grįžęs iš mokyklos penktadienį prieš savo gimimo dieną – rado nuostabų siuntinį. Aš Augusto paklausiau: kaip manai, iš kur šis siuntinys? Augustas sako: Iš Lietuvos? Sakau: ne, iš Anglijos. Tai jis iškart: MANO KRIKŠTO TĖTIS??? Žinoma!
Išpakavęs Augustas visas švytėte švytėjo, nes dovanų gavo išsvajotąjį Nintendo DS žaidimą Kung-Fu Panda ir Meccano rinkinį SU MOTORU (kaip jis pats džiūgavo).
Iš tiesų buvo labai smagu: smagu matyti, kaip jis apsidžiaugė, kad siuntinys nuo Silvestro…smagu klausyti, kaip jis džiugiai skaito prie dovanėlių prisegtas atvirlaiškius…smagu stebėti, kaipp jis išbando ir vertina gautas dovanas…Ačiū, Silvestrai!
O pirmadienį – per savo „tikrąją” gimimo dieną – Augustas gavo „tikrą” laišką. Ilgą laišką, parašytą babos Nylios. Skaitė pusbalsiu ir …mačiau, kad džiaugėsi kiekvienu žodžiu. Po to pasakė, kad turiu šį laišką „padėti prie dokumentų”, t.y. ten, kur jis išliks ilgam…
Jam skaitant laišką, Gertrūda vis kėsinosi jį atimti,
o Vilhelmas pasakė, kad nori važiuoti pas babą ir bočių į sodybą. Abu nusprendė, kad smagiausia, kai sodyboje yra baba, bočius ir Medeina…kad smagiausia, kai yra geras oras….kai bočiui gera nuotaika ir ką nors veikia kartu…kai su baba geria žolelių arbatą pavėėsinėje…kai Augustas važiuoja su bočium ledų į kaimą, o Vilhelmas lieka su baba ir maudosi baiseinėlyje. Abu puolė manęs klausti, ar jau greitai važiuos ir kiek bus pas babą ir bočių…nes labai nori lipti į namą medyje, kurį bočius jau baigė statyti (o pradėjo su Augustu praėjusią vasarą).
Žodžiu, supratau, kad vaikai pasiilgę senelių ir…laukia atostogų su jais. Ir nors mums tai kainuoja nemažai streso ir ilgesio, tačiau…vaikams tai iš tiesų atostogos nuostabiame Rūgpienių Kaime:)))
Gimtadienio vakarą Augustas sako: Žinai, mama, labai smagus buvo mano gimtadienis: buvo šventė, tu iš Lietuvos atvežei daug dovanų, daug kas paskambino, parašė, gavau babos laišką, Silvestras atsiuntė dovaną, nusipirkau dovaną, kurios labiausiai norėjau, bet…gaila, kad per gimtadienio dieną nepūčiau žvakučių su noru…Tai aš nuskuodžiau į apačią ir greitai jam suorganizavau tas žvakutes ir užlipome su Gabrielium dainuodami: Su gimimo diena! O aštuonias žvakutės apdėliojau aštuoniais varškės sūreliais (juos Augustas labai mėgsta), kuriuos įdavė promočiutė ir prosenelis po gimtadieninės vakarienės tądien pas juos.
Jau atsigulęs Augustas pasakė, kad viskas buvo nuostabu…auk sveikas ir laimingas, sūneli!