„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Paburbėjimas apie darbą.
2012 01 30

Kai buvau konferencijoje ir dalyvavau direktorių forume, daug kalbėjome apie samdymą, atleidimą, kokybės kontrolę ir pan. Konferencijos metu supratau, kodėl, tarkim, daug daugiau start-up’ų yra JAV, o ne Lietuvoje. Įdomu, kad nuo tada, kai grįžau, akis vis užkliūva už panašaus pobūdžio straipsnių: tai pati užmatau, tai kas nors atsiunčia nuorodą. Iš vienos pusės – norisi viską mesti. Iš kitos pusės – storėja oda.

Pirmoji nuoroda buvo vengro straipsnis, kodėl jis – nors galėtų – neįdarbina žmonių. Ir kodėl jis tikrai nesamdytų moterų ir žmonių, kuriems yra daugiau, nei 50 metų. Citata apie moteris:

I wouldn’t hire a woman.

The reason is very simple: women give birth to children. I don’t have the right to ask if she wanted to. If I had the right, and she answered, she could deliberately deceive me or she could change her mind.

Don’t get me wrong, I don’t have any problem with women giving birth to children. That’s how I was born and that’s how my child was born. I wouldn’t hire a woman because when she gets pregnant, she goes for 3 years maternity leave, during which I can’t fire her. If she wants two children, the vacation is 6 years long.

Of course, work has to be done, so I would have to hire somebody who works instead of her while she is whiling away her long holiday years. But not only couldn’t I fire her while she’s away, I couldn’t fire her when she comes back either. So I would have to fire the one who’s been working instead of her the whole time. When a woman comes back from maternity leave, I would be legally forced to increase her salary to the present level in her position. Also, I would be required to give out her normal vacation days, that she accumulated during her maternity leave. When she finally comes back to work, she would start with 2-4 months of fully paid vacation.

Po to perskaičiau Domo Mituzo straipsnį/įrašą. Citata apie darbo pobūdį:

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. <…>

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras 🙂

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Ir čia man prieš akis iškyla specialistai (?), kurie, išgirdę apie galimybę dalyvauti kvalifikacijos kėlimo seminare, ima vartyti akimis. Toks įspūdis, kad iki supratimo, jog asmeninės tobulėjimo pastangos yra didžiausia sėkmės dalis, šviesmečiai. Ir čia kalba apie seminarą, kuris yra jau apmokėtas, suruoštas – reikia tik ateiti. Keli Vaikystės Sodo pedagogai, dalyvaujantis Goethe instituto organizuojamuose mokymuose, tokių perliukų parveža, kad supranti, jog yra daug specialistų (?), kuriems kalbos apie pasaulio tyrimus, konferencijas ir pan. yra tikras kosmosas. Dar Domas pasisakė ir apie mokesčius, tačiau paskaitykite patys, necituosiu.

Ir dar pabaigai į šį pirmą trijų straipsnių ciklą pasidalinsiu Iljos Laurso mintimis. Jo nuomone, „Europa, turint omenyje pastarųjų metų orientaciją į socialinę gerovę, socialinę apsaugą, darbo sąlygų gerinimą ir pan., yra mažai konkurencinga, lyginant su likusiu pasauliu. Netgi pridedami tokie banalūs, keistai skambantys faktai kaip, pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Prancūzija daug dirbti yra nelegalu. Daug, jų įstatymų supratimu, yra daugiau nei 35 valandos per savaitę. <…> Tuo metu likęs pasaulis dirba daugiau: Jungtinės Valstijos dirba 50-60 valandų per savaitę, Azija dirba 60-70 valandų per savaitę. Taigi tokios sąlygos Europoje, toks orientavimasis į griežtą valstybės darbo reguliavimą ir netgi neleidimas žmonėms, kurie nori dirbti, dirbti daug pastato Europą į labai nekonkurencingą padėtį, lyginant ne tik su JAV, bet ir su Azijos šalimis. Visų pirma, tai labai kenkia Europai, nes priveda prie to, kad verslas nebeinvestuoja į Europą, o nusprendžia darbo vietas kurti kitur, kur ta darbo aplinka yra atviresnė ir lengvesnė ir kur verslas gauna geresnę grąžą, tai reiškia didesnį norą kurti tas darbo vietas“.

Ir dar prisimenu M.Gladwell, kuris teigė, kad proveržį gali padaryti tik tas žmogus, kuris daug dirba. Nėra žmogaus, įgyvendinusio svajonę, kuris neturėjo laiko…jos įgyvendinimui 🙂 Aš puikiai suprantu, kad ne visi siekia svajonių įgyvendinimo. Yra žmonių, kurie nori dirbti tas 35 val/sav. Bet esmė – pasirinkimas.

Dabar Lietuvoje tiek reguliavimų, kad kartais pagalvoju, kad, norėdami gerovės, patys ją griauname. Teisybę pasakius, pavyzdžiui, man labai patinka tėvadieniai. Mudu su vyru gauname net du (mat esame daugiavaikiai) per mėnesį. Bet, teisybę pasakius, mano akimis tai yra didžiulė nesąmonė! Žinoma, jei duoda, tai, kaip sakant, reikia naudotis, tačiau tai reiškia, kad aš turiu teisę nedirbti 24 darbo dienas per metus. Tikiuosi, visi suprantame, kad tai reiškia beveik penkias darbo savaites?!?!? Spėkite, ar aš norėsiu samdyti daugiavaikę mamą/tėtį, kuri(s) nedirbs man beveik penkias savaites, o aš turėsiu verstis per galvą galvodama, ką man daryti tomis dienomis, kai jo(s) nebus??? Jau užtenka tų, kurios pasiima po vieną mamadienį – 12 darbo dienų, t.y. pustrečios savaitės, darbuotoja tiesiog pasako: manęs nebus, o tu daryk, ką nori! Suprantu, kad mamos/tėtės tiesiog naudojasi jiems suteikta galimybe, bet realiai?!?!?! 12 dienų metuose?!?!?!?!? Tai reiškia, kad vos ne kasdien stringa darbas. Arba nedirbama optimaliai.

O kur dar privalomos kasmetinės atostogos su darbo inspekcijos išaiškinimu, kad darbuotojas PRIVALO atostogauti? Motinystės atostogos, kurios trunka dvejus metus ir PRIVALOMA išsaugoti darbo vietą?

Ir po to dejuojame, kad Lietuvoje situacija negerėja.

Ir tai – tik ledkalnio viršūnė.

Suprantu, kad mane sunkiai supras tie, kurie nėra darbdaviai ir kuriems atrodo, kad darbdaviai=kraugeriai :). Suprantu, kad darbuotojai savo sąskaitoje mato, pavyzdžiui, 1700Lt, tačiau aš to darbuotojo užmokesčio eilutėje matau beveik 3000Lt. Ir aš noriu, kad tas žmogus ir jo darbas būtų verti 3000Lt šios dienos Lietuvoje. Nes – kaip labai gerai pasakė A.Užkalnis – mašina Lietuvoje kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, nes tai yra ta pati mašina, tačiau lietuvių darbas ir vokiečių darbas bei sukuriamas produktas, deja, kol kas nėra lygūs. Bet turbūt pikčiausia yra tada, kai apsilankai kokioje nors institucijoje, o ten geria kavą (plačiąja prasme). Ir matai, kad jau ne pirmą pusvalandį. Ir supranti, kad realiai jų darbo vietą išlaiko tavo ir kitų – dirbančių toli gražu ne  40val/sav –  sumokėti mokesčiai. Ir mane vis sunkiau įtikinti socializmo gėriu. Ir tik nereikia lyginti(s) su Skandinavija. Kaip pasakė mano Švedijos mama: mes visi labai sunkiai dirbame, kad turėtumėme tai, ką turime. Ir kai mano Švedijos tėtė net Kalėdų rytą keliasi penktą ryto į darbą, suprantu, ką ji turi omeny. Nes – bent jau kiek man tenka susidurti – dažnai norime turėti kaip Švedijoje, o dirbti kaip…Lietuvoje!

Nuotrauka: Working from Home by edgeplot