Su Morta baigėme skaityti knygą, kurią skaitėme gan ilgai: Oldrich Syrovatkos parašytą „Linksmos pasakos iš rankovės” apie berniuką Honziką ir jo paskutinę vasarą prieš mokyklą. Skaitėme po vieną arba dvi pasakas kiekvieną vakarą, tačiau knyga gan stora, tad kelioms savaitėms pasinėrėm į juokingų (anot Mortos) vardų pasaulį!
Mortai labai patiko knygos pabaiga: Užvertėme paskutinį lapą, ir Morta sako: Tas Honzikas – visai kaip aš, nes aš jau irgi visas raides moku, reikia tik baigti išmokti skaityti 😀
Šiaip knyga – neprasta. Mums abiems visai patiko. Sprendžiu, kad Mortai patiko, nes knygoje nėra paveikslėlių, tačiau ji klausėsi, atpasakodavo, vis ką nors prisimindavo apie Honziką ir kitus knygos herojus. Be to, neprašydavo skaityti kitos knygos. Būdavo vakarų, kai pasakydavo: Skaitom Honziką IR šitą (atsinešdavo iš bibliotekėlės), tačiau nebuvo vakaro, kad nenorėtų skaityti. Man patiko, nes knyga parašyta suprantama vaikui kalba, pasakos ne per ilgos, dažnai yra vis nauja istorija, tačiau visą knygą sieją Honziko, laukiančio mamos grįžtant iš ligoninės su tik ką gimusiais dvynukais broliu ir sesute, linija.
Kodėl nesakau, kad knyga gera? Tiesiog kai kurios pasakos mane suerzino. Pavyzdžiui, apie karalių ir tramvajaus vairuotoją. Ta pasaka siunčia žinią, kad žmonės, valdantys šalį, nieko neveikia ir t.t. ir pan. Bet čia, kaip sakant, jau mano problema 🙂 Taip pat keletą kartų pagavau save galvojančią, kad knygoje daugiau stereotipų, nei turėtų būti…juk, žinia, aprašomi stereotipai skatina stereotipų formavimąsi. Tačiau turiu pasakyti, jog aš vis dėlto manau, kad svarbiausia – KAIP knygą skaitome. Pavyzdžiui, aš keletą kartų atkreipiau Mortos dėmesį pradėdama diskusiją viena ar kita tema. Kadangi Morta visada turi griežtą savo nuomonę, tai labai įdomiai diskutuodavome!
Dar turiu pasakyti, kad graži knygos kalba, o šiais laikais, kai labai daug vaikų knygų yra stipriai vidutiniškos, iš tiesų apturėjau malonumą skaitydama.
Dar šiek tiek apie knygą.
P.S. Iliustracijos (jų yra labai nedaug) knygos tokios, sakyčiau, nevaikiškos. Bet Mortai patiko, ilgai komentuodavo ir aptardavo, ką ten mato!
P.P.S. Užversdama paskutinį puslapį supratau, kad Morta jau puikiai moka visas raides (ir didžiąsias, ir mažąsias), nes kiekvienos pasakos pavadinimą ji (prieš pradedant skaityti) perskaitydavo paraidžiui. Kol kas raidžių dar nejungia, nors jau savarankiškai užrašė ant man piešto piešinio „mama” ir „tėtėtė” – ant piešto tėtei! 😀