Visiškai netikėtai, tačiau jau antra savaitė išgyvenu Briuselyje „paskutines” akimirkas. Žinau, žinau, bus daug naujų, šaunių, nepakartojamų 🙂 Bet labai liūdna skirtis su tuo, ką pamilau. Man patiko gyventi Belgijoje. Išvykstame gan netikėtai, geru pusmečiu anksčiau, todėl dar dabar gniaužia kvapą, kai pagalvoju, kad jau greitai 3.5 metų įprastas gyvenimas taps praeitimi. Todėl šįkart – apie tai, už ką aš esu dėkinga Belgijai.
Belgijai esu dėkinga už tai, kad ji – Europos centre. Na, Paryžius, Londonas, Amsterdamas – viskas šalia, visur galima nuvykti dienai. Kažkaip net keista, kad gali šokti į mašiną ir po kelių valandų spoksoti į Eifelį. Svaigina. Pamatėme ir patyrėme visko su kaupu. Nes viską buvo ganėtinai lengva pasiekti.
Esu dėkinga už maistą. Reikia pripažinti, teisi buvo K.Sabaliauskaitė savo knygoje „Silva Rerum”, kad mūsų maisto prancūzai nevalgo 🙂 Na, stereotipai sau, tačiau būtent čia pamėgau vyną, įvairius sūrius ir prisiragavau įvairiausių skanėstų, kuriuos norėčiau valgyti kasdien.
Esu dėkinga už mūsų namus. Susikūrėme čia labai jaukius namus. Ir nors pro langus siautė vėjai ir kūdikio niekada nedėdavome žiemą ant grindų, tačiau mums čia buvo šilta ir gera. Lietuvoje vis prisiminsiu tuos rytus, kai kiemelyje su Gabrieliumi rytais gerdavome kavą. Arba kaip mergaitės krykšdavo sūpynėse. Arba kaip berniukai lipdavo į medį pačiame kiemelio gale. Kaip aš lakstydavau siauručiais laiptais per visus keturis aukštus. Ir kaip aš pasodinau pirmąjį savo sodinį – levandų krūmą – kuris prigijo. Prieš keletą dienų žiūrėjau pro langą ir net suspaudė širdį, kad savo levandas paliksiu kitiems žmonėms. Gal imti ir parsivežti?!?!
Išmokau kantrybės, kai parduotuvėje kas nors kuičiasi. Lietuvoje, atrodo, visi tuoj pat pasiunta, jei kiek ilgiau krapštaisi. Čia niekas neskuba. Nusišypsos. Trūktels pečiais. Kai supa tokia aplinka, pats išmoksti šypsotis. Ir supranti, kad gyvenime tos kelios minutės nieko nepakeis. Bet poveikis bus visai kitas, jei nusišypsosi.
Išmokau būti geresne piliete. Tikrai. Tai – daugybė smulkmenų, bet juk visas gyvenimas susideda iš smulkmenų. Štai šiandien į žiedą įlėkė sportinė mašina, ir vos nesusidūrėme (aš važiavau žiedu). Kai privažiavome prie jos, moteris, vairavusi mašiną, atsidarė langą ir pasakė, kad turime visą teisę pykti, kad ji labai atsiprašo ir paprastai taip nesielgia. Ar galima po to pykti? Kai gyveni tokioje aplinkoje, imi elgtis pilietiškai. Ar žinote išdaužto lango teoriją? Ji sako, kad ten, kur viskas tvarkinga, didelė tikimybė, kad ir bus tvarka. Tačiau užtenka išdaužti langą, numesti šiukšlę ir…jau visi daug lengvesne ranka aplink viską daužys ir mėtys šiukšles.
Nuolat rūšiuojame šiukšles, tai tapo neatsiejama kasdieninio gyvenimo dalimi. Ačiū Belgijai, kad ranka nekyla stiklo ir plastiko mesti į baltą maišą 🙂
Išmokau sekmą dieną ilsėtis. Sekmadieniais čia nedirbama. Tik atvažiavus atrodė ojojoi, kaip čia taip, o dabar savaitę planuojame taip, kad sekmadienį galėtumėme tiesiog būti su šeima. Gera.
Atsisakėme televizijos. Lietuvoje turėjome. Ribodavome, bet žiūrėdavome. Čia turėjome, tačiau prieš keletą metų atsisakėme. Ir nepasigailėjome. Supratome, kad puikiai gyvename ir be jos.
Esu be galo dėkinga už vaikų mokyklas. To labiausiai ilgėsiuos Lietuvoje. Nes supratome, kad visų pirma prioritetų sąraše mums yra ne namas, ne mašina, ne kelionės, o vaikų mokslas. Na, visada tą žinojome, bet dabar iš tiesų tai tapo prioritetų prioritetu. O čia lopšelis, darželis ir mokykla buvo puikūs. Gera, kai vaikams gera. Širdis dainuoja, kai žinai, kad vaikas yra saugus ir emociškai, ir fiziškai, o dar ir ugdymas – aukščiausios kokybės. Tai – neįkainojama. Todėl visada su šiluma ir ilgesiu prisiminsiu Mortos ir Gertrūdos lopšiuką, Mortos ir Vilhelmo darželį-mokyklą ir Augusto mokyklą.
Esu dėkinga už mūsų rajoniuką. Kai atsikraustėme, atėjo kaimynai: ir pasisveikinimo dovanėlę atnešė, ir tikrai daug padėjo, kai mes nieko čia nežinojome ir nepažinojome. Mūsų gatvė – rami rami. Sekmadienio rytais mus žadina vietinės bažnytėlės varpai. Tos bažnytėlės, kur pakrikštijome Gertrūdą. Visos gatvelės aplink yra siauros ir jaukios. Viskas labai gražiai sutvarkyta. Pavasarį žydi magnolijos ir japoniškos vyšnios. Žiemą ant medžių kartais sustingsta gan retai iškrentančios snaigės ir pasijunti…it pasakoje. Tik Lietuvos gūdus kaimas gali konkuruoti su tuo nepaprastu jausmu, kurį pajunti, kai naktį čia tyliai sninga. Bet čia nereikia važiuoti į kaimą. Čia tą pajunti savo namuose, 10min nuo Europos Parlamento. O kur aplink bažnyčią išsibarsčiusios mažytės parduotuvėlės, kuriose visi su tavimi kalba tarsi būtų pažinoję ir tavo senelį. Ir boulangerie, mūsų bandelinė, kur dažnai važiuodavome sekmadienio pusryčiams šviežutėlių bandelių. Visko neįmanoma surašyti į vieną pastraipą, tačiau žinau, kad mūsų rajonėlį sapnuosiu. Gražiuose, ramiuose, idiliškuose ir pasakiškuose sapnuose.
Esu dėkinga už prancūzų kalbą. Niekada negalvojau, kad galėsiu susikalbėti šia kalba. Šiandien gailiuosi, kad nekalbu ja geriau, kad nekalbu laisvai, tačiau džiaugiuosi, kad suprantu tai, kas parašyta ir kas man yra sakoma. Be to, ir atsakyti galiu. Svaigstu, kai prancūziškai kalba mano vaikai. Morta pradėjo vienu metu kalbėti ir lietuviškai, ir prancūziškai. Ji gali vieną akimirką su manimi kalbėti lietuviškai ir aiškiai tarti lietuvišką „rrrrrrr”, o kitą akimirką atsisukti į draugę ir išdainuoti prancūziškąją „rhhhhhh”. Grožių grožis. Ir Vilhelmas. Kai važiuojame su juo ir geriausiu jo draugu Thibaut mašinoje, negali nesišypsoti, nes jis taip gražiai kalba prancūziškai. Arba kai abu su Morta ima traukti Kalėdinę giesmę prancūziškai. Šiandien prie mūsų priėjo moteris ir paklausė informacijos. Augustas jai atsakė sklandžių sklandžiausia prancūzų kalba, ji padėkojo ir nuėjo. Tai – Belgijos dovana mūsų vaikams. Dovana, kuri, manau, nepaprastai pravers gyvenime. Dabar mūsų užduotis – kad jie šios dovanos neprarastų.
Esu dėkinga už lapes. Taip, taip. Jos vis ateina prie mūsų namų. Kartą matėme net kiemelyje. O šiąnakt girdėjome kaip viena kiauksi. Vaikams kiekvieną kartą pamatyta lapė sukeldavo daug emocijų. O mane visada užliedavo kažkoks mistinis jausmas. Na, tarsi teleportuodavausi į pasaką. Nes juk ne kasdien didmiesčio centre vaikšto lapės, ar ne? Jos man visada primena, kad esame čia laikinai, kad visu tuo, ką išgyvename, reikia mėgautis.
Esu dėkinga už asmeninę erdvę ir galimybę gyventi asmeninį gyvenimą. Kai vasarą važiavome mašina į Lietuvą, jau pirmoje degalinėje pardavėjas ne tik užmetė akį į mūsų piniginę, bet ir pasakė, kad mato centų, ir mes galėtumėme susimokėti centais 🙂 Vieni mūsų draugai pasakė: bet juk jis gero nori! Bet how about nesikišimas? Nesikišimas į tai, kaip aprengti vaikai, kaip mes patys apsirengę, ką mes valgome, kaip mes atostogaujame, kaip mes leidžiame pinigus ir t.t. ir pan. Tiesiog gyvenam, ir tiek. Ir tai, kaip mes gyvenam, yra mūsų ir tik mūsų reikalas.
Esu dėkinga už įsisąmonintą laikinumo pojūtį. Žinote, kai tiesiog gyveni, tai, tarkim, 10 metų atrodo labai daug. Kai pradedi gyvenimą kapoti į ketverius metus, supranti, kad laikas lekia beprotiškai greitai. Supranti akimirkos neįkainojamumą. Tiesiog vieną dieną kalbėjomės su Gabrieliumi ir tarsi sniego lavina užgriuvo ir prispaudė mus supratimas, kad – jeigu viskas bus tradiciškai – per kitą mūsų gyvenimą svetur Augustas baigs mokyklą. Mūsų mažasis pirmagimis baigs mokyklą. Per kitą rotaciją. Mind-boggling. Ir nežinau, ar žmonės apie tai pagalvoja, kai gyvenimo nereikia taip skaidyti. Na, tikriausiai pagalvoja, bet ar įsisąmonina? Mums tas įsisąmoninimas buvo vienas labiausiai žadą atimančių įvykių per šiuos metus.
Esu dėkinga už tai, kad turėjau galimybę suburti Belgijos Mažylių Klubą, kuris pradėjo veiklą mūsų namuose, o labai greitai į juos nebetilpome, nes juk Belgijoje yra daug lietuvių ir mišrių šeimų. Niekada nepamiršiu to jausmo, kurį išgyvenau, kai gelbėjome Pakruojo „Atžalyno” gimnazijos mokinukus, kai kai vėlėme angeliukus Ištiesk gerumui ranką akcijai…
Ir už tai, kad būtent čia pajaučiau poreikį įsteigti šeštadieninę lietuvybės mokyklėlę. Ją perdaviau Belgijos lietuvių bendruomenei ir, tikiuosi, ji puikiai gyvuos ir be manęs, nes šį rudenį jau nebeturėjau apsukų rūpintis ir šeštadienine mokyklėle, ir Vaikystės Sodu, ir skirti save šeimai. Teko paaukoti mokyklėlę, kuri sustingo laike, bet, tikiuosi, greitai atsigaus, nes viena mamų, kuri man padėdavo pernai, yra profesionali pedagogė ir, sakė, vis pagalvoja, kad perims šeštadieninę mokyklėlę į savo rankas. Ji ar kas nors kitas – sėkmės jam/jai! Nes bazė jau yra, modus operandi yra, ir aš labai didžiuojuosi savo įnašu į Belgijos lietuvių šeimų gyvenimą. Taip pat labai noriu padėkoti man padėjusioms mamoms, ypač Renatai, Kornelijai, Jolantai ir Jūratei. Viena tikrai nebūčiau visko padariusi!
Esu dėkinga už Vaikystės Sodą. Jeigu ne Belgija, nežinau, ar būčiau tam pasiryžusi, nes Lietuvoje turėjau saugų ir patinkantį darbą. Belgija buvo tas etapas, kai reikėjo iš tiesų pagalvoti, kas aš esu ir ko aš noriu. Kas yra mano aistra ir kas man teikia džiaugsmą. Belgija buvo spyris į sėdimąją imti gyvenimą į savo rankas ir įgyvendinti svajonę. Bijojau, nes gyvenime jau buvau skaudžiai nusvilusi. Tačiau būtent čia supratau, kad turiu du pasirinkimus: arba daryti išvadas ir šįkart viską geriau apgalvoti, arba taip ir gyventi jaučiant nuoskaudą. Ką gi, nurijau karčią piliulę, kuri keletą metų stovėjo it ašaka gerklėje, atsiraitojau rankoves ir…dar niekada nejaučiau tiek profesinio džiaugsmo. Ir skausmo. Ir nerimo. Ir panikos. Ir džiugesio. Bet galų gale jaučiuosi gavusi iššūkį, kurio taip troškau ir kuriam šitiek metų brendau ir ruošiausi. God speed.
Esu dėkinga už naujus draugus. Belgijoje iš naujo atradome keletą senų draugų ir atradome keletą naujų. Apie draugus visada sunku rašyti, ypač, kai artėja išsiskyrimo laikas. Tačiau su šitais draugais išgyvenome daug ką. Vieni draugų tapo mūsų pagrandukės krikšto tėvais. Tikiuosi, kad šią draugystę vešimės visur, kur tik Likimas mus nuves, o Gertrūdą jų šiluma ir dėmesys lydės tiek, kiek bus įmanoma. Nežinau, gal amžius daro savo, tačiau atmintyje išsivežu keletą didelių albumų nepaprastų prisiminimų. Ir išsivežu žinojimą, kad kartais sustingsiu akimirkoje prisiminusi kokį nors mūsų pokalbį. Ir tą akimirką labai jo ilgėsiuos.
Esu dėkinga už Jared Diamond ir Malcolm Gladwell. Ypač už Jared’ą. Šitai, kaip sakant, susiję su draugų punktu:) Bet seniai nebuvo autoriaus, kurio norėčiau turėti visas knygas. O iš Belgijos išsivežu beveik visas Diamond’o ir visas Gladwell’o knygas. Ačiū L. Beje, dėl Jared’o mes net buvom apsižodžiavę su Gabrieliumi. Jeigu mus pažįstate, tai žinote, kad this is big 🙂
Esu dėkinga už tinklaraštį. Jeigu ne Belgija, tikriausiai nebūčiau pradėjusi jo rašyti. Kodėl pradėjau? Nes norėjosi kalbėti apie tai, apie ką prieš dvejus metus Lietuvoje dar buvo kalbama labai mažai. Šiandien džiūgauju, kad švietimas ir tėvystė yra ant bangos ir, teisybę pasakius, jaučiuosi prie tos bangos nemažai prisidėjusi. Prieš dvejus metus norėjosi sukurti erdvę, kurioje ne šiaip pasikalbėtumėme, o profesionaliai kalbėtumėme apie vaikus, švietimą, tėvystę. Šiandien gaunu daugybę laiškų. Deja, ne į visus gebu atsakyti. Tačiau stengiuosi. Štai vien vakar gavau du laiškus ir buvau pakalbinta per Facebook’ą. Žmonių, kurių nepažįstu. Kad jūs žinotumėte, kaip man gera, kai galiu padėti. Taip jaučiuosi neapleidusi savo savanorystės, kuri mane įkvepia nuo paauglystės. Tik gaila, kad visų jau neaprėpiu, nors tikrai visus laiškus perskaitau ir džiaugiuosi, kad žmonės rašo, kad žmonės domisi, kad jiems kyla klausimai, kad vis daugiau gilinasi ir mąsto. Ačiū jums, mieli mano skaitytojai! Ačiū už jūsų laiškus, už jūsų komentarus, už jūsų dėmesį. Nesitikėjau, kad kasdien mane skaitys keli tūkstančiai žmonių, tačiau turiu pripažinti, kad man tai labai malonu! Ačiū.
Ir labiausiai Belgijai esu dėkinga už Gertrūdą. Jeigu nebūtumėme išvažiavę iš Lietuvos, jeigu nebūčiau likusi be nuolatinio darbo, tai nežinau, ar šiandien ją turėtumėme. Nes būtent čia atrodė, kad ji tobulai papildys mūsų šeimą. Ir taip ir buvo. Nes čia buvo daktarė, kuri visai nebijojo ketvirto cezario, čia buvo ligoninė, kurioje gimdymas/operacija atrodė paprasčiausia iš visų. Čia tiesiog buvo aplinka, kuri suteikė ramybę ir padėjo laukti ir sulaukti Gertrūdėlės. Todėl Belgija visada turės didžiulį gabalą mano širdies.
Nuotrauka: Brussels by MorBCN