Smagu, kad refleksija apie perskaitytą knygą sulaukė stiprios reakcijos ir buvo daug skaityta. Aš pati, turiu pripažinti, iš knygos tikėjausi daugiau, nes jos šūkis – „new thinking about children” (naujas mąstymas apie vaikus) – lyg ir skatino manyti, kad perskaitysiu kažką, ko dar visiškai nebuvau girdėjusi/skaičiusi. Smagu tai, kad vis dėlto mokslo populiarinimo straipsniai ir kitos knygos daugiau arba mažiau kalba apie tuos pačius dalykus.

Taigi, kas dar naujo?

BROLIAI IR SESERYS.

Skyriaus pradžioje rašoma, kad Freudas klydo, o Šekspyras buvo teisus. Kodėl gi?

Visų pirma pradėkime nuo to, kaip yra būti vienturčiu. Iš kai kurių tyrimų net juokiausi – tikiuosi, kad jie buvo finansuojami ne iš mokesčių mokėtojų pinigų. Bet, pavyzdžiui, buvo ir rimtesnių, kurie atskleidė, kad vienturčiai – kaip, beje, ir pirmagimiai – mokosi geriau, juda šiek tiek mažiau, tačiau – didžiulei visų nuostabai – vienturčiams netrūksta socialinių gebėjimų arba, kitam tariant, jie nėra iš esmės prastesni nei tų, kurie turi brolių ir/ar seserų.

Prisiminkite – jei turėjote brolių ir/ar seserų – kaip augote jūs? Laimėje ir idilėje? Deja, dažniausiai realybė būna kita. Bent jau aš prisimenu, kad tie, kurie turėjo brolių ir/ar seserų, kartais taip susipešdavo, kad man akys vaikystėje (nes aš augau viena) ant kaktos iššokdavo pamačius. Man vis atrodė, kad tai yra siaubinga, na, negražiai elgtis su savo broliu ir/ar sese. Tiesa, sulaukiau aš ir savo sesės (būdama beveik vienuolikos), tačiau – nors buvo visko – to, kas vykdavo mano draugių šeimose, pas mus nevyko. Kaip ir minėjau, tikriausiai dėl to, kad mes daugiau augome kaip vienturtės dėl amžiaus skirtumo. Tėvai – patys būdami psichologai, psichiatrai, edukologai, pedagogai – skambina Dr.Laurie Kramer, tiriančiai brolių ir seserų santykius, vos ne verkdami ir prašo patarimo ir pagalbos – ką ir kalbėti apie kitų profesijų atstovus.

Vaikų stebėjimai parodė, kad broliai/seserys, kuriems yra nuo trejų iki septynerių metų, per vieną valandą susipyksta vidutiniškai 3.5 karto. Kai pagalvoji, kiekvieną mielą valandą broliai/seserys vidutiniškai pykstasi 10min. Dr. Hildy Ross pastebėjo, kad vidutiniškai tik vienas iš aštuonių konfliktų baigiasi kompromisu ar susitaikymu. Dažniausiai vaikai tiesiog išsiskiria, o dar vyresnėlis neretai pasityčioja ar paerzina jaunesnį.

Dr.Ganie DeHart palygino, kaip keturmečiai elgiasi su jaunesniu broliu/sese ir kaip su geriausiu draugu/-e. Net septynis kartus dažniau brolis/sesė išgirsdavo neigiamą komentarą ar būdavo jam/jai nurodinėjama, nei draugui/-ei. Dr.Samantha Punch pastebėjo tą patį. Jos nuomone, taip elgiamasi dėl to, kad žinoma, jog brolis/sesė niekur nedings. Dr.John Gottman stebėjo šeimas nuo tada, kai gimė antras vaikas, iki tol, kol pirmagimis išsikraustė iš namų. Buvo pastebėta, kad brolių/seserų santykiai per visą šį laiką kito neženkliai, t.y. jeigu ankstyvojoje vaikystėje susiformavo geri santykiai, tai tokie ir liko. Ką daryti, kad konfliktų būtų mažiau? Pasirodo, svarbiausia yra mokyti vaikus ne kaip spręsti problemas, bet kaip jų išvengti.

Matot, Froidas sakė, kad vaikai varžosi dėl tėvų dėmesio. Kai paklausė vaikų, vos 9% įvardino, kad savo tarpusavio konkurencija ir barniais jie siekia tėvų palankumo. Tuo tarpu net  80% vyresnių ir  75% jaunesnių vaikų įvardino, kad jie tiesiog nepasidalina. Mokslininkų išvada – net šeimose, kuriose vaikai gauna daug tėvų meilės ir dėmesio, vaikai gali niekada neužmegzti artimų santykių su broliais/seserimis, jei jų niekas to nemokys. Taig: mažiau dėmesio skirkite psichologijai ir daugiau dėmesio gebėjimų ugdymui. Be to, nei amžiaus skirtumas, nei lytis nėra svarbu.

Man įdomiausia buvo tai, kad vienas patikimiausių rodiklių, kaip vaikai sutars tarpusavyje, yra tai, kaip vyresnėlis sutarė su savo geriausiu draugu prieš gimstant jaunėliui: jeigu žaidžia gražiai, tai gražiai žais ir su broliu/sese. Ilgai buvo manyta, kad vaikai mokosi šeimoje vienas iš kito ir po to tų santykių modelį atkartoja, tačiau yra atvirkščiai: vaikai treniruojasi su draugais, o po to visa tai pakartoja su broliais/seserimis. Be to, geriausiai sutarė tie vaikai, kuriems gerai sekėsi žaisti įsivaizduojamuosius žaidimus.

Kodėl taip yra? Todėl, kad su tėvais nereikia stengtis – tėvus motyvuoja meilė vaikui. Su broliais/seserimis nereikia stengtis – jie yra „įkalinti” drauge. Su kitais vaikais nėra lengva, o tai priverčia lavinti savo socialinius gebėjimus. Taigi svarbiausias uždavinys tėvams – kad broliai ir seserys iš tiesų būtų draugai.

PAAUGLIAI

Dauguma tėvų nežino, kiek paaugliai jiems meluoja, nors ir įtaria, kad ne viskas, ką jie sako, yra tiesa. Visas informacijos spragas tėvai užpildo intuicija, pasitikėjimu ir baime. Dažniausiai gyvenime žvalgomės į statistiką: žinome, kad susituokę turi 57% tikimybę sulaukti 15ųjų vestuvių metinių, o abiturientai – 7% tikimybę būti priimti į Harvardą. Tad kiek meluoja paaugliai?

Dr.Linda Caldwell ir Dr. Nancy Darling nusprendė sužinoti. Pasirodo, iš 36 potencialių temų, kuriomis paaugliai nemėgsta kalbėti su tėvais, jie meluoja apie 12. Ką labiausiai slepia paaugliai? Informaciją sekso, narkotinių medžiagų vartojimo ir alkoholio vartojimo tema.  Ir – svarbiausia – jie ne tik detalių nepasakodavo. Jie net į tokius klausimus kaip: „Ar jūsų draugystė rimta?” atsakyti visiškai nenorėdavo. Bėda ta, kad meluojantys tėvams prisipažino 96% paauglių. Bėda bėdelė… Ir visai nesvarbu, ar tie vaikai buvo pirmūnai, ar jie buvo užimti ir pan. Kodėl paaugliai meluoja? Net mokslininkai manė, kad paaugliai meluoja, nes nori išvengti bausmių, o, pasirodo, jie meluoja, nes nenori, kad tėvai jais nusiviltų.

Įdomu buvo sužinoti ir tai, kad dauguma tėvų mano, kad taisyklės skatina vaikus maištauti, tačiau tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai daug leidžia, mano, kad tėvams nerūpi, o dažnai net ir tai, kad jie neatlieka savo – tėvų – pareigos.

Kada paaugliams labiausiai reikia autonomijos? Pasipriešinimas tėvų autoritetui didžiausias yra 14-15 gyvenimo metais, 11ais noras maištauti yra didesnis, nei 18ais.

Kita vertus, Dr.Lindos Caldwell tyrimas parodė, kad dažniausiai eibes krečia tie paaugliai, kurie nuobodžiauja. Kada vaika pradeda nuobodžiauti? Dažniausiai – septintoje klasėje, ir tas nuobodulys auga iki pat dvyliktos klasės. Proporcingai mažėja vidinė motyvacija (oho, kažkaip man net sunku patikėti!). Kuo labiau kontroliuojantys tėvai, tuo labiau nuobodžiaujantis vaikas. Įdomiausia tai, kad Dr.Adriana Galvan, lygindama suaugusiųjų ir vaikų smegenis, pastebėjo, kad paauglių smegenys nepatiria malonumo, kai atliekamas veiksmas yra tik truputį ar tik vidutiniškai atlyginamas. Tyrimo metu, maži vaikai patirdavo (žaidė žaidimą) daugiausiai malonumo, suaugusieji patirdavo labai racionaliai (daug gaunu – daug malonumo, mažai gaunu – mažai malonumo), o štai paaugliai nepatirdavo beveik jokio malonumo, išskyrus atvejus, kai laimėjimas būdavo didžiulis. Mokslininkė palygino tokią smegenų reakciją su žmonių, turinčių priklausomybę, reakcija: mažos narkotikų dozės neužtenka, reikia didelės. Ir dar: būdami toje didelio džiaugsmo būklėje, jie neįvertina rizikų ir nesupranta, kokios gali būti pasekmės. Įdomu ir tai, kad racionaliai paauglio smegenys gali mąstyti abstrakčiai, tačiau negali jausti abstrakčiai – tol, kol neturi gyvenimiškos patirties. Būtent tas JAUSMAS stabdo mus priimti neteisingą sprendimą.

Man pačiai įdomiausia buvo sužinoti tai, kad į ginčus tėvai reaguoja daug jautriau, nei paaugliai – kad tėvai mano, jog ginčai griauna ryšį, o paaugliai – kad jie jį stiprina.

AR GALIMA IŠMOKTI SAVIKONTROLĖS?