Vakar buvo nuostabi diena – praėjo metai nuo tos dienos, kai buvo įsteigta Karalienės Mortos mokykla (mokykloje dar nešventėme, dar tik švęsime:)). Prisimenu puikiai tą begalinį nerimą ir…palengvėjimą, kad pasinaudojau Nike šūkiu: „Just do it!”. Simboliška, kad oficiali KMM įsteigimo data – ir Tarptautinė vaikiškos knygos diena. Kodėl simboliška? Nes mes mokykloje be galo daug skaitome: ir patys vaikai, ir mokytojai vaikams…juk ir pagrindinis vaikų namų darbas yra kasdien bent po 20min skaityti! Kodėl? Labai paprasta!
Akivaizdus skirtumas, ar ne? Toks akivaizdus, kad nėra net apie ką daugiau kalbėti – viskas ir taip aišku. Kuo daugiau vaikas skaito, tuo turtingesnis jo žodynas; kuo turtingesnis žodynas, tuo vaikas geriau supranta skaitomą medžiagą; kuo geriau supranta, tuo geriau atlieka užduotis; kuo geriau atlieka užduotis, tuo labiau auga jo pasitikėjimas savimi; kuo aukštesnis pasitikėjimas, tuo drąsiau imasi naujų iššūkių; kuo drąsiau imasi naujų iššūkių, tuo labiau tobulėja, ir tas atotrūkis tarp skaitančio daug ir skaitančio mažai tampa daugialypis ir, teisybę pasakius, vis sunkiau įveikiamas.
O šios – Tarptautinės vaikiškos knygos – dienos proga dalinuosi pokalbiu su uošviu, rašančiu knygas vaikams (ir net tik) – V.V.Landsbergiu 🙂 ir linkiu visiems visada turėti po ranka knygą, kurią spirgėtumėte kaip norėtumėte atsiversti ir pasinerti į užburiantį tobulėjimo pasaulį.
1) ar vaikystėje buvote uolus skaitytojas?
Ne tas žodis.
2) ar skaitydavo Jums knygas – seneliai, tėvai, seserys?
Seneliai sekdavo gyvai, tėtis irgi, o mama, kiek pamenu, skaitydavo. Ir ne tik lietuviškai, skaitė iš Sibiro parsivežtą „Murzilką“ keistu, senovišku rusišku šriftu parašytą. Iki šiol atsimenu.
3) ar žaisdavote, statydavote spektaklius pagal knygas su draugais kieme? Mokykloje?
Turėjom laiptinės lėlių teatrą, kartais užtverdavom ir nepraleisdavom skubančių į darbą, kol saldainiais neišsipirkdavo. Toks teatras su reketo prieskoniu.
O mokykloj su klasiokais Gediminu Storpirščiu, Gintaru Varnu ir kitais nuo devintos klasės statėm spektaklius, kad kuo mažiau į pamokas tektų nueit. K.Sajos „Džinsai“, paskui N.Gogolio „Revizorius“. Derinom modernią lietuvių literatūrą su klasika.
4) ar turėjote savo bibliotelėlę?
Tėvai didelę biblioteką turėjo, seneliai turėjo, tad savos dar papildomai turėt nebuvo būtinybės.
5) ar vaikystėje svajojote tapti rašytoju?
Mėgau prisigalvot nebūtų istorijų, pvz., kad naktį nuskridau į menulį su UFO. Kartais pagaudavo – sakydavo „melagis“. Gal tai ir galima pavadint rašytojo svajonių pradžia.
6) gal prisimenate, kokią pirmą knygą perskaitėte savarankiškai?
Vytės Nemunėlio „Rudnosiuką“.
7) kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga, – os?
Vaikystės yra kelios fazės – labai labai vaikystė, labai vaikystė, vaikystė normalioji ir senyvoji vaikystė. Geriausia atmenu knygas iš senyvosios vaikystės – „Aukštyn kojom“, „Mikė Pūkuotukas“, „Mažasis princas“ ir dar begalė Diuma bei kitokių vinetūūūū…
8) ar jums įdomu rašyti vaikams? Daugelio Jūsų knygų skaitytojai ir vaikai, ir jų tėvai, ir seneliai. Ar rašydamas galvojate – kam knyga skirta, kokiam skaitytojui?
Galėtume palyginti rašytojo darbą ir troleibuso vairuotojo. Troleibuso vairuotojo kažkodėl niekas neklausia: ar svajojot vaikystėj būti vairuotoju, ar patinka vairuoti. Jis vairuoja, nes tai gerai moka, nes jam už tai moka, be to, juk turi kažkas žmones nuvežti į darbą. Panašiai ir aš vežu vaikus į jų būsimą darbą, vadinamą gyvenimu. O vairuot mėgstu. Taip užsiliūliuoji, sėdi minkštai savo mintyse ir sukioji vairą (t.y. – spaudai kompiuterį), papypini, pamojuoji kokiam nors pasimetusiam praeiviui – kuo ne smagumas.
Rašydamas knygą įsivaizduoju kurį nors savo vaiką ar anūką – ir pasakoju tarsi jam; tada negalvoju apie tai kokio amžiaus skaitytojui skiriama. Jei anūkas labai protingas, tai pasirašo knyga beveik suaugusiems, niekur nedingsi. Galvodamas apie anūką Augustą parašiau „Anupro kupras“, nežinau kaip ten kitiems vaikams seksis skaityt.
9) ar skaito Jūsų knygas Jūsų vaikai, anūkai? Kokių pastabų gaunate? Ar Jums svarbu, ką apie Jūsų kūrybą mano Jūsų vaikai ir anūkai?Gal jie taip pat rašo knygas ar nori tapti rašytojais?
Skaitydavo, o kai kurias net kurdavome kartu – taip „Obuolių pasakas“ parašėm su Jonu, kai jam buvo kokie aštuoneri. Dabar turbūt turėčiau kurti kompiuterinius žaidimus, kad jie „skaitytų“.
10) ką palinkėtumėte jauniesiems skaitytojams.
Būkit geri, nebūkit durniai.