Kai šiandien dar viena draugė paprašė, kad parašyčiau, kaip mums sekėsi atjunkyti Gertrūdą, supratau, kad iš tiesų esu daug kam pa(si)žadėjusi parašyti, ir visi kantriai laukia. Dėkoju už kantrybę 🙂 Su Gertrūda atjunkymas yra procesas. Nesakyčiau, kad lengvas ir neskausmingas, tačiau apie viską nuo pradžių…

Jau esu minėjusi, kad nusprendėme Gertrūdėlę atjunkyti, kai aš ginsiuosi disertaciją Lietuvoje. Kodėl taip nusprendėme? Tiesiog man viskas gyvenime ateina ganėtinai natūraliai. Vieną dieną imu ir sugalvoju, kad žindymas nebėra vien tik džiaugsmas ir malonumas, o vaikas – toli gražu nebėra kūdikėlis, kuriam gyvybiškai būtinas mamos pienelis. Kodėl taip sugalvoju? Todėl, kad pradeda vis labiau erzinti, kad vaikas visur plešia man rūbus ir reikalauja pienuko. Ir dar – jeigu kalbame konkrečiai apie Gertrūdą – jai neužtekdavo vienos krūties, reikalaudavo, kad iš vienos gertų pienuką, o už kitos „laikytųsi”. Arba nusprendė, kad valgys tik atsistojus. Jei tik bandydavau pasiguldyti ant kelių – vėl triukšmas. Arba vakare pavalgo, vėl atsistoja, pažaidžia, vėl pavalgo…žodžiu, pienelis nebepadeda užmigti, o net, sakyčiau, blaško.

Ir būtent tokiu metu reikėjo pirkti bilietus į Lietuvą. Todėl užsimerkiau ir…nusipirkau bilietus tik sau ir Mortai. Žinoma, pasigailėjau tą pačią akimirką. Tie paskutiniai beveik du mėnesiai buvo sunkūs. Negana, kad labai išgyvenau dėl disertacijos, bene labiau emociškai kankino mintis, kad „paliksiu” Gertrūdėlę ir be mamos, ir be pieno!!! Juk ji vienintelė, su kuria buvau namuose NET iki 14 mėnesių! O ir palikus iki pat šio karto tebuvau ilgiausiai kelioms valandoms. O čia – savaitė. Siaubas.

Ir staiga – o, tu, žmogiškasai naivume! – visi tie jos valgymai stovint ar naktipiečiai be pradžios ir be pabaigos tapo patys mieliausi ir brangiausi pasaulyje. Nors su Gabrieliumi jau kuris laikas migdome vaikus pakaitomis (vieną vakarą aš, o kitą – jis), visas tas savaites norėjosi migdyti Gertrūdėlę ir tiesiog ją visaip myluoti. O kai ji pūškuodama užmigdavo, apsipildavau ašaromis. Iš tiesų tai apsipildavau ašaromis vos pagalvojusi apie nujunkymą ir/arba išvažiavimą.

Panašų jausmą jaučiau su Morta: juk nebuvom įsitikinę, kad po Mortos tą jausmą dar teks patirti. O šįkart pajaučiau jį dar giliau, dar išjausčiau… Gaila buvo iki kaulų smegenų. Keletą kartų lindau į Ryanair tinklalapį ir galvojau, kaip čia reikėtų nupirkti bilietą ir Gertrūdėlei…

Mėgautis tomis paskutinėmis žindymo savaitėmis trukdė intensyvus ruošimasis disertacijos gynimui ir kelionei. Ir net nesupratau, dėl ko labiau jaudinuosi: ar dėl gynimo, ar dėl Gertrūdėlės… Oro uoste ėjau link lėktuvo, o ašaros upeliais tekėjo (gerai, kad buvo dar tamsu ir neišgąsdinau Mortulės!).

Pirmą rytą atsibudusi Lietuvoje supratau, kad BLOGAI. Visai blogai. Nes situacija buvo kaip po gimdymo arba prieš pat susergant mastitu. Kaip gera turėti draugų – šįkart tokią draugę, kuri ne tik turėjo, bet ir iškart galėjo paskolinti pientraukį! Ir ne bet kokį, o Avent. Mat aš, kaip sakant, tik su juo moku nusitraukti pieną (esu išbandžiusi ir elektrinį Medela, ir keletą rankinių, bet nė vienas „nesuveikė” taip, kaip Avent).  Vos pridėjau pientraukį, pribėgo 500g. Net traukti nereikėjo! Turiu pasakyti, kad nė su vienu vaiku taip nebuvo. Matyt, iš tiesų ta mūsų žiogaitė daug to pieno siurbdavo 🙂

O kaip Gertrūdėlė? Pirmą naktį Gabrielius ją pagavo besileidžiančią laiptais ir beieškančią ir šūkaujančią „mama„. Matyt, ji manė, kad aš dirbu apačioje kaip visada ir ten mane ras! Gabrielius ją parsinešė į lovą, pasakė, kad mama grįš vėliau. Taip mergina pirmąją naktį atsibudo keletą kartų. Kaip pats Gabrielius sako: „Visiškai paprasta – ypač, kai lyginu su Augustu!”. (Augustas – be viso kito – atnešė tėtei į lovą mašinos raktus ir reikalavo: Brr! Mama! Amam!)

Trečią naktį Gertrūdėlė išmiegojo neatsibusdama. Abu negalėjome atsistebėti. Gertrūda – kaip ir Morta – tik dvi naktis atsibudo ir ieškojo pienuko! Čia verta pabrėžti, kad – kol gėrė pienuką – galėdavo atsibusti iki keliolikos kartų, o dažniausiai – tris: apie pirmą valandą, apie trečią-ketvirtą ir tada jau prieš pat mums keliantis, nes dažnai, suskambus žadintuvui, mergina dar norėdavo ir pieno, ir miego, todėl man atsikelti nebūdavo lengva!

Man pientraukio reikėjo keletą dienų. Pasigailėjau, kad nieko nepasiaiškinau apie kokį nors pieno banką neišnešiotukams ar ligoniukams kūdikiams…juk išpyliau jo du, o gal net vos ne tris litrus!

Išvažiuodama grąžinau pientraukį, kurio jau nebuvau naudojusi ilgiau, nei parą, o Gabrielius džiaugėsi, kad Gertrūda štai jau kelios naktys miega visiškai neatsibusdama. Atrodė, kad viskas tuo ir baigėsi. Atrodė, kad Gertrūda pamiršo tai, be ko, atrodė, visiškai negali gyventi…

Bet štai grįžau aš. Iš pradžių iš tiesų atrodė, kad Gertrūda neprisimena pienuko, tačiau vakarop, kai pasisodinau ją ant kelių, visiškai netikėtai sukišo rankas man į marškinius ir ėmė reikalauti „TO”. Kai pasakiau, kad pienuko nebėra, atsigulė ant žemės ir graudžiai pravirko… Pakėliau, panešiojau, užkalbinau, nuėjome žaisti. Pirma naktis buvo rami. Gertrūda iš tiesų išmiegojo visą naktį. (Mes miegame vis dar drauge). Kitą dieną vėl pasigedo keletą kartų, tačiau sugebėjau užkalbėti. Ir štai antrąją naktį Gertrūda prabudo ir…užsimanė pienuko!!! Ir taip atsibudo gal tris kartus!!! Žinoma, apsipildavo ašaromis, reikalaudavo, tačiau tekdavo tiesiog guosti ir užglostyti. Ir tai – mažėjančia progresija – truko tris naktis. Tris naktis, po kurių pajutau, ką reiškia, kai vaikai naktimis nemiega. Nuzombėjimas, ne kitaip! Dabar? Vėl išmiega visą naktį! Bet tai jausmas jausmelis…GERA, mielieji, GERAAA!!! Kartais net pati iš įpročio atsibundu. Tada tiesiog pabučiuoju miegančią gražuolę, apsikabinu ir…parpiam toliau! Mmmmm…saldumėlis!

Dienomis Gertrūda vis dar prisimena. Kartais, kai įsitaiso ant kelių arba kai pasiimu iš lopšelio, paprašo. Pavyzdžiui, šįryt atsibudo apsirgusi, naktį karščiavo. Ir, žinoma, labai reikia „to” arba „pėno”. Mieliausia tai, kad su ja galima susitarti… Pasakau, kad nebėra pienuko, tai ji padeda galvytę man ant kaklo, apsikabina ir miega toliau. O jei tai įvyksta dieną, tai ima už rankos, ir sako „einam!” (žaisti). Sakyčiau, ne itin skausminga 🙂

Gabrielius sako, kad jam Gertrūda atprato lengviausiai (mat jis visus keturis kartus liko su vaiku, kad padėtų jam atprasti). Man – sunkiau, nei Morta. Bet lengviau, nei Augustas. Ir panašiai į Vilhelmą. Manau, kad dar pienuko paprašys ne kartą, bet iš esmės jau galime sakyti, kad atprato.

Nors dauguma knygų rekomenduoja atpratinti po truputį, mums tas nepasitvirtino nė su vienu vaiku. Tiesiog mūsų vaikai – griežti. 😀 Gali sirtakį šokti, bet jei jau jie nori, tai jie NORI. Gertrūdą iki išvažiavimo porą kartų bandžiau „užkalbėti”: nusivesti žaisti, atsigerti, ieškoti katytės (labai mėgsta) ir t.t. ir pan., bet viskas baigdavosi pykčio priepuoliu, kad neduodu pieno. Taigi galvojau labai paprastai: kam mums visiems toks stresas? O jeigu mamos nėra, visi vaikai jau pakankamai dideli, kad suprastų, jog pienas yra ten, kur mama ir iš tėtės jo niekaip neišsireikalausi! Ir jie visi suprato! Augustui prireikė maždaug penkių naktų, kad išmiegotų visą naktį be pienelio, tačiau suprato! Gertrūda net neverkė – tiesiog manęs ieškojo.

Kai skaičiau, ką reikia daryti, kai nori nutraukti staiga, radau keletą patarimų:

– būtinai dėvėti liemenėlę, geriau tamprią (sportinę ir pan.) Prisiminiau, kad anksčiau moterys susiverždavo, tačiau tame straipsnyje buvo parašyta, kad susiveržti nereikia, nes gali užsikimšti latakas ir tada bus dar daugiau bėdos (uždegimas ir pan.) Beje, liemenėlę reikia dėvėti ir dieną, ir naktį. Aš naktį pamiršau, tai ryte  – atsibudusi pieno baloje ir tarsi tik ką pagimdžiusi dvynukus 😀 – pasigailėjau…

– kai maudotės, jokiu būdu šilto vandens srovės nenukreipkite į krūtis (jei norite, kad pieno gamintųsi daugiau, būtinai taip darykite – man visada suveikdavo!)

– siūloma ant krūtų dėti šaltus kompresus (maždaug po 20min 4 kartus dienoje). Pasirodo, yra net specialių liemenėlių su galimybė įsidėti tokius kompresus: http://www.lamabra.com/ Jeigu neturite tokių šaltų kompresėlių (beje, tokie šaldymo maišeliai buvo su Avent pientraukiu, kai jį pirkau), į liemenėlę įsidėkite kopūsto lapus. Aš kopūstų nebandžiau, bet girdėjau, kad veikia 🙂

– jeigu pajaučiate, kad atsiranda guziukai/sukietėjimai, duše švelniai juos išmasažuokite. Kodėl duše? Todėl, kad tikriausiai išsiskirs pieno 🙂

– pradžioje pereiti ne iškart prie karvės pieno, o prie mišinuko. Belgijoje parduodami paruošti mišinukai vaikams, vyresniems, nei 1eri metai. Tai vat tokius mišinukus palikau Gabrieliui ir dar ir dabar Gertrūdėlė geria. Manau, kad iki antrojo gimtadienio jie bus geriau, nei karvės pienas. Na, ir mūsų pediatrė labiau rekomenduoja duoti šį, o ne karvės pienelį.

Tiesa, dar skaičiau, kad labai daug mamų bijo staiga nutraukti maitinimą, nes tai gali būti trauma vaikeliui. Aš manau, kad užsitęsęs stresas yra blogiau, nei trumpas ir staigus. Žinoma, jeigu jūsų vaikas „užkalbamas” ir gali atsisakyti po vieną maitinimą, tai tai yra puikus variantas! Tačiau jei verkia, pyksta, reikalauja…nematau prasmės abiems kankintis! Be to, mes su Gertrūda kalbėjome, kad mama išvažiuoja, kad tėtė duos gerti kitą pienelį. Pats tėtė pasiėmė atostogas, kad galėtų visą laiką ir dėmesį skirti Gertrūdai, kuri, beje, nelabai jo ir reikalavo. Tačiau mes manome, kad vis vien buvo gerai tai, kad tėtė galėjo pasiimti atostogas ir būti kartu su vaiku.

Iš tiesų – kaip ir daug kas auginant vaikus – nujunkymas labiau spaudžia širdį mamai, o ne vaikui… Juk žindymo pabaiga yra dar vienas širdį suspaudžiantis ženklas, kad vaikas auga labai greitai…greičiau, nei norėtųsi…