http://www.alfa.lt/straipsnis/167514
Pamenu, kai studijuodama JAV pirmą kartą išgirdau, kad tėvai savo vaikus gali mokyti namuose. Pamaniau, kad šitaip nuspręsti gali tik kuoktelėję tėvai. Tačiau nuo tada praėjo dešimt metų. Ir šiandien jau galiu užduoti šį klausimą sau.
Ar imčiausi atsakomybės savo vaikus mokyti namuose? Nors sakoma, kad kantrumas ir mokslas įveikia visas uolas, vis dėlto šiandien dar būčiau linkusi nerizikuoti. Antra vertus, tikiu mokykla. Ir galiausiai manau, kad vyresnėse klasėse tikrai pritrūktų kompetencijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuvoje nėra tuo tikslu susibūrusių sąjungų, paramos grupių, tam skirtų vadovėlių, internetu dirbančių korepetitorių ir konferencijų tėvams, kurie pasiryžta šiam išbandymui… ir tai tik nedidelė dalis to, ką turi JAV gyvenantys tėvai ir neturime mes. Apie tai, ką mūsų sąlygomis reikštų tai, kad vienam iš tėvų tikriausiai reikėtų mesti darbą ir gyventi iš vieno atlyginimo, kalbos net nepradedu.
Ir vis dėlto mintys apie tokią galimybę apsuka ratą ir sugrįžta – ypač skaitant vis dažniau spaudoje pasirodančius straipsnius apie krizinių konvulsijų tampomą Lietuvos švietimo sistemą. Įdomu, kodėl mokyti vaikus namuose taip populiaru JAV, kur mokyklose dirba tikrai daug talentingų mokytojų ir yra puikių mokyklų? Dauguma apsisprendusių savo vaikus mokyti namuose tėvų teigia, kad juos paskatino noras prisiimti atsakomybę už savo vaikų išsilavinimą. Viena pažįstamų šeima teigia, kad jų pasirinkimą lėmė tai, jog neįsivaizdavo kito būdo, kaip apsaugoti vaikus nuo mokykloje norma tapusių patyčių, nuo ankstyvų lytinių santykių, nerimto požiūrio į mokslą. Ką jau kalbėti apie rūkalų, svaigalų ar net narkotikų spąstus!
Trumpai tariant, mokantis namuose namai tampa vieninteliu vaiko gyvenimo centru – jo gyvenimas nebėra skaidomas į tai, kas vyksta mokykloje, ir tai, kas vyksta namuose. Tėvai, kuriems svarbi visapusiška vaiko raida, tampa pagrindiniais mokytojais, prisiimančiais mentoriaus vaidmenį. Taigi kognityvaus, emocinio, psichinio ir fizinio vaiko vystymosi paslapys tampa tik jų rūpestis. Jie patenkinti, nes pasirenka individualią ugdymo programą – tokią, kuri labiausiai tinka jų vaikui, padeda atsiskleisti jo talentams. Anot jų, tai visiškai priešinga mokyklai, kurioje kiekvieno dalyko mokytojas dažniausiai mato tik savo dalyką, o ne vaiko išsilavinimą kaip galutinį tikslą, ir visai nesirūpina vaiko gebėjimais: jo mokymosi tempu, pomėgiais ir t. t. Įvairių asociacijų stebėjimais, namuose besimokantis vaikas viską daro savo tempu ir taip, kaip jam įdomu, todėl yra didžiulė motyvacija mokytis.
Ir tai dar ne viskas. Bene svariausias šalininkų argumentas yra tas, kad namuose mokyti vaikai pasiekia daug aukštesnių rezultatų – kai kurie įstoja į prestižinius universitetus būdami 16-os ar net 15-os metų. Tai, kad vaikas baigia vidurinę 17-os, nestebina nieko. Mūsų pažįstamų dukra ją baigė 17-os, bet per mokslo metus ji kartu su tėvais ir viena nemažai keliaudavo. Be to, kelias valandas per savaitę dirbo, kad galėtų įsigyti mašiną ir t. t. Ugdymo programa yra sudaroma konkrečiam vaikui, todėl tikrai atsižvelgiama į tai, ką vaikas geba. Jei vaikas gabus, ugdymo programą išeina daug greičiau, nei jo bendraamžiai mokykloje. Jei jam nesiseka, dirba tol, kol supranta – juk skubėti su klase nereikia. Tėvai, mokantys savo vaikus namuose, turi kalendorius su daugybe nuorodų, kur ir į ką gali kreiptis vaikas, jei jam nesiseka, pavyzdžiui, matematika. Viskas atliekama internetu. Mokydamasis namuose vaikas pats gali nusistatyti darbo ir poilsio režimą, todėl viena pamoka gali trukti pusvalandį, o kita – pusantros valandos. Viskas priklauso nuo to, ar vaikas įsitraukęs, ar jam įdomu, ar jis supranta naują medžiagą.
Kai kurie mokymo namuose priešininkai mano, kad mokymas namuose – vaiko izoliacija, sustabdyta socializacija ir t. t. Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikai susitinka su mokytojais (internetu ir gyvai), susitinka ir kartu keliauja su kitais namuose besimokančiais vaikais (yra sąjungos, tinklai, todėl tėvai gali gauti informaciją apie tame mieste gyvenančius tėvus, kurie irgi moko savo vaikus namuose): pavyzdžiui, kai mokosi apie jūros gyvūnus, drauge keliauja visai dienai į jūrų muziejų. Ir ten ne „prasimala“ su draugais, o iš tiesų tyrinėja tai, ką gali pasiūlyti muziejus. Tokie tėvai jungiasi ir organizuoja vaikams sporto dienas, savanoriško darbo praktiką ir t. t.
Mokymo namuose šalininkai teigia, kad toks mokymas (-is) suartina tėvus su vaikais ir vaikus tarpusavyje. Jų nuomone, didžiausios įtakos vaikams tada turi tėvai, o ne bendraamžiai. Be to, vaikai bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais (per iškylas, įvairius užsiėmimus) bei jų tėvais ir išmoksta bendrauti su įvairiais žmonėmis – ne tik su bendraklasiais.
Tėvai, patys mokantys savo vaikus, teigia, kad mokykloje didžiausias dėmesys skiriamas vaiko intelektui, ir pamirštama lygiai toks pat svarbus – o kai kurių nuomone, ir svarbesnis – charakterio, moralės pojūčio ir vertybinis ugdymas. Jų manymu, mokyklose tai vyksta atmestinai, nenuosekliai, taip pateikiama, kad vaikus atgraso ir net kelia jiems juoką.
Be to, mokydami savo vaiką namuose tėvai nėra priklausomi nuo mokyklos kalendoriaus: jie gali atostogauti tada, kada nori, o ne tada, kada atostogauja visi. Juk svarbiausia, kad vaikas išmoktų, o ne kad „atsėdėtų“ mokykloje. Ir – svarbiausia – mokydamasis namuose, vaikas mokosi mąstyti ir elgtis savarankiškai, todėl jo neveikia „bandos mentalitetas“, kuris yra dažnas tradicines mokyklas baigusių vaikų palydovas.
Taigi tokie būtų argumentai tų, kurie apsisprendžia savo vaikus mokyti namuose. Įsigilinus tikrai neatrodo, kad jie neprotingi ir nepagrįsti. Priešingai. Tačiau kodėl aš vis dėlto tikiu mokykla ir profesionalais, kurie joje dirba? Kol kas. Vis dar. O jūs?
Nuorodos į kitą šio straipsnio dalis:
Noriu mokyti savo vaiką namuose II dalis