Šį sekmadienį namuose buvome tik Gabrielius, Gertrūdėlė ir aš. Šaunusis trejetas išvyko su Neringa, Renaldu ir Herkučiu į Briugę. Tiesa, iki pat sekmadienio ryto šeimynėlė neišsidavė, kur važiuos…tik žinojom, kad traukiniu, o iki traukinio – metro (apie ką Augustas, teisybę pasakius, jau seniai svajojo). Pusryčiams sukirtę blynų-širdelių (kuriais irgi mus palepino Neringa su Renaldu), išsiskyrėme su vaikais. O kas įvyko išsiskyrus…papasakos jums Neringa, kuri vis dėlto sulaukė įkvėpimo ir labai gražiai viską aprašė… Taip gražiai, kad mes, tėveliai, net susigraudinome skaitydami apie Augustą… Ir, aišku, labai labai ačiū Neringai, Renaldui ir Herkui už nuostabią, kupiną įspūdžių dieną vaikams ir …ramią arbatos gėrimo dieną mums, kai net nesitiki, kad IŠ TIESŲ gyvenimas neverda:) Taigi…

Čia irgi juokas. Nors po gero juoko juk visada pilvą skauda? Tai va, panašiai ir su tais vaikais – atrodo linksma ir smagu, o praėjus kuriam laikui, supranti, kad ne saulėgrąžas gliaudei..:)

Man galvojant apie daugiavaikes šeimas visada iškyla scenos iš sovietiniais laikais rodyto filmuko apie beždžioniukus ( „Ostorojno – obiezyanki“ httpv://www.youtube.com/watch?v=55X7qdxnexo&feature=related „kazhdyi malienkyi riebionok vyliezajiet iz pielionok…“)… Veiksmo daug, o rankos tik dvi . Na bet pasidavėme pagundai išbandyti „co to taki“…

O buvo taip… galvojome ilgai, kokią gi Kalėdinę dovaną sumąstyti šeimai, kurioje žaislai stogą verčia, knygose šioje vaikų amžiaus grupėje nesijaučiame ekspertai (dar..), o tėvai – tokie vaikų edukologijos grandai – kad baisu ir „susimauti“ (čia panašiai kaip bačiaus vaikui batus savos gamybos padovanot..:) Ir nusprendėme, kad geriausia dovanoti kokį nors įspūdį. Tiesa pasakius, tai ir savo sesės vaikams (dabar jau paaugliams kaip turi būt) irgi visada stengdavomės geriau dovanoti kokį nors „veiksmą“ ir įspūdį, nei daiktus, nes daiktus nuperka tėvai, dažniausiai…

Tai vat…pasiėmėm tris vyriausias atžalas, jauniausiąją Gertrūdėlę palikdami tėveliams – dėl labai akivaizdžių logistinių priežasčių – pienotiekis iki tos vietos „netempė“ – ir patraukėme į sniego ir ledo karalystę…o ji buvo Briugėje, kur meistrai meistreliai visokiausių ledo ir sniego skulptūrų rojų žadėjo (susidomėjusiems daugiau info – www.icesculpture.be ).

Bet iki tol dar laukė kelionė metro ir traukiniu – XXI amžiaus vaikams ir tai atrodo atrakcija – bent jau pirmą kartą. Čia panašiai kaip mums kokiu Panevėžio “Siauruku“ prasinešt.

O viskas ėjosi kaip iš pypkės – vaikai šaunuoliai, tai ko gi dar benorėt. Ledo skulptūros labiausiai užvežė Vilių – spirgėjo ir šypsena su nuostaba nuo veido nedingo – jau vien dėl to siurprizas atrodė pavykęs.

Augustui džiaugsmą truputėlį „aptemdė“ stingdantis šaltis (kad ledas neištirptų, visoje patalpoje yra minus 5 laipsniai šalčio BRRRRRRRR…)…

o Mortelė įvertino visą reikalą tik pasitaikius pirmąjai „ledinei“ princesei…

…iki tol esantys vaizdai nesukėlė didesnių emocijų. Na bet kulminacija – čiuožykla iš ledo (tokia kur ant užpakalio reik leistis) – vėl įmetė šiokio tokio adrenalino, šypsenų ir aikčiojimų.

Nors Augustas sakė, kad nebais slidu buvo, reikėjo pasiirti. Na ką gi, ir ledo karalystėje ne viskas idealu. Tada dar sekė karštos kakavos gėrimas ir pasisukimas visai ne ledinėje karuselėje, bet nuo to ne mažiau įdomioje…

Mortelei įspūdžių matyt užteko ir daugiau ji nieko gero iš mūsų nesitikėjo – todėl užmigo ir pramiegojo mūsų klaidžiojimą po Briugę ieškant picerijos, pavalgymą ir dėl kvailų galvų prailgusį kelią atgal iki geležinkelio stoties. Bet ji šaunuolė, laikėsi didvyriškai ir niekada nereikėjo kviesti „greitosios pagalbos“ (t.y. skambinti mamai ar tėtei, kas man buvo nutikę su sesės vaikais)…

Na ir kaip gi – dar nepaminėtas liko žaidimas kortomis „durnių“ važiuojant traukiniu pirmyn ir atgal. Tai man priminė mano pačios vaikystę – kai mes su šeima kur nors važiuodavom ar atostogaudavom ir lietingais vakarais pliekdavom „durnių“ arba „tūkstantį“. Tiesa, kaip jį žaisti pati jau buvau gerokai primiršusi ir net dabar negaliu pasakyti, kad supratau kaip žaidėm… bet ne tai gi svarbiausia…

Ir dar… Augustas yra toks suaugęs ir protingas vaikas!!! Kad net keista, kai jis su mažiukais kartais pradeda siausti – atrodo, kad “ką jis čia daro?”, bet paskui prisimeni, kiek metų ir kad viskas čia net labiau nei OK… Jam matyt tėvai naktį po pagalve enciklopedijas deda:), nes kartais tokių faktų pažeria, kad ohoho… Na, ir iš koto verčia jo rūpestis ir pagalba mums “naujokams” padedant su broliu ir sese – nuo padėjimo nešti vežimą laiptais iki pastabų, ką sesė ar brolis mėgsta ir ne.

Tai vat taip vat smagiai, be jokių didesnių ekscesų įvykdėm Kalėdų Senelio nurodymą, “nesusivarėm” ir įsijautėm į daugiavaikės šeimos rolę. Iš tikrųjų, tai pasijaučia patyrimo trūkumas, kai reikia paieškoti žodžių kišenėje atsakant iškylančius klausimus ar suvaldant kokią iškilusią krizelę… Praėjus dienai, suvoki, kad pats neprisimeni, ar valgei, į tualetą nuėjai, ką matei ir girdėjai – tik bendras jausmas, kad buvo GERAI:)

P.S. 1. Tiesa, bestovint eilėje į ledo skulptūras ir jau beveik beatsidarant durims įleisti sekančia “porciją” žmonių, prisiminiau, kad jau senokai mūsų špokelis valgė – o prieš akis minus 5 ir nežinia kada pasibaigsianti paroda… tai teko maitinti atsistojus lauke. Tai nors Austėjos čia manau niekuo nenustebinau, aplinkiniams tai kėlė šiokią tokią nuostabą 🙂 ne Seimo salė, alia tai galiu drąsiai įtraukti į savo keisčiausių vietų, kuriose teko maitinti špokelį, topą:)…

P.S. 2. Pirmąkart teko pajusti aplinkinių „užuojautos“ ir netgi nerimo pilnus veidus, pamačius tokius jaunus tėvus su trim bėgiojančiais ir dar vienu nuo krūtinės neatlimpančiu kūdikiu.Nes iki šiol, tiesą pasakius, asmeniškai niekada nesusidūriau su kritišku požiūriu į daugiavaikes šeimas, nes ir mano giminėje jų ne viena – ir taip tik smagiau visiems…