http://www.alfa.lt/straipsnis/177042

Visi žinome, kas yra pyktis. Visi esame ir šiek tiek, ir labai pykę. Pyktis turi labai plačią amplitudę: nuo susierzinimo iki nekontroliuojamo įsiūčio.

Ir vis dėlto pyktis yra normali, žmogiška bei sveika emocija. Žinoma, visiškai nekontroliuojamas pyktis yra destruktyvus ir gali sukelti sunkumų tiek darbe, tiek santykiuose… tiesiog visas gyvenimas gali tapti problemiškas. Be to, jūs galite tapti pykčio įkaitais. O tai jau nėra gerai.

Kai supykstame, širdis ima plakti stipriau, pakyla spaudimas, išsiskiria adrenalinas. Pyktį gali sukelti išoriniai arba vidiniai veiksniai. Pavyzdžiui, galite supykti ant žmogaus (sutuoktinio, viršininko), įvykio (atšauktas lėktuvo reisas, eismo kamštis). Nemalonūs atsiminimai irgi gali sukelti pyktį.

Kaip parodome pyktį?

Natūrali reakcija – agresija. Pyktis yra reakcija į grėsmes dažnai sukelia agresyvų elgesį ar jausmus, kurie mus skatina gintis. Tam tikras pykčio kiekis yra būtinas mūsų išlikimui (ir ypač buvo būtinas tada, kai tikrai reikėjo kovoti dėl išlikimo).

Antra vertus, juk negalime išsilieti ant kiekvieno žmogaus ar daikto, kuris mus sunervina. Socialinės normos, įstatymai ir tiesiog sveikas protas riboja mūsų elgesį ir, ištikus pykčio priepuoliui, skatina elgtis civilizuotai. Šį elgesį lemia sąmoningi ir nesąmoningi procesai. Pagrindinės išskiriamos reakcijos yra trys: parodome pyktį, nuslepiame pyktį arba nusiraminame. Labai svarbu suprasti savo poreikius ir mokėti juos patenkinti, nekenkiant mus supantiesiems. Svarbiausia – išlaikyti pagarbą sau ir aplinkiniams.

Jei pykčio akimirką sugebėsite įsiūtį nuslėpti, vis vien teks su juo susidoroti. Tačiau jau net po kelių akimirkų galima prisiversti galvoti apie ką nors teigiama ir dar neatslūgusį įniršį nukreipti tolesniam konstruktyviam elgesiui. Nuolat besistengiantys nuslėpti pyktį žmonės galiausiai prisišaukia bėdą: pyktis kaupiasi, kyla spaudimas, kai kuriuos net užklumpa depresija. Pagaliau apie tokius ciniškus ir priešiškai nusiteikusius žmones girdime sakant „tyli kiaulė gilią šaknį knisa“. Nelaimėliai, kurie nuolat stengiasi kitus pažeminti, sumenkinti, kritikuoti ir ciniškai komentuoti, yra būtent tie, kurie neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio. Nenuostabu, kad tokiems žmonėms labai sunku užmegzti artimus santykius su aplinkiniais.

Jei išmokote nusiraminti, puiku, vadinasi, mokate ne tik išoriškai, bet ir viduje išspręsti pykčio sukeltas emocijas.

Svarbiausia, ko verta išmokti – suprasti savo jausmus ir tai, kokią reakciją jie sukelia. Kaip jau minėta, pykti yra normalu, todėl išmokti nepykti neįmanoma. Jūs nesugebėsite iš savo gyvenimo išbraukti visų žmonių ir visų situacijų, kurie gali sukelti jūsų pyktį. Tačiau tikrai galite išmokti kontroliuoti savo reakcijas.

Kodėl kai kurie žmonės pyksta labiau ir ilgiau nei kiti?

Turbūt niekam ne naujiena, kad mūsų reakcijos priklauso nuo mūsų temperamento. Kai kurie tiesiog esame tokie „karštakošiai“, kad bendrauti su mumis yra tiesiog bėda. Geroji naujiena yra ta, kad paprastai tokie karštagalviai greitai ,,nuleidžia garą“ ir atšąla. Yra ir tokių, kurių pyktis nėra toks matomas ir garsus, bet jie nuolat susierzinę ir surūgę. Tarp jų yra ir mažai bendraujančių, nuolat pykstančių viduje ir net dėl to sergančių žmonių.

Psichologai apie tokius žmones, kurie lengvai susierzina, sako, kad jie turi žemą frustracijos slenkstį. Tai reiškia, kad bet koks nepatogumas, netgi manomas negalėjimas patenkinti kokio nors poreikio, jiems sukelia nusivylimą ar netgi susierzinimą. Šie žmonės iškart reaguoja, jei kas nors vyksta „ne taip“, jei jiems atrodo, kad pasaulis yra „neteisingas“. Pavyzdžiui, jie gali labai užpykti, jei jiems bakstelėsite, kur jie suklydo.

Kodėl šie žmonės tokie? Juk visi norėtume būti malonūs, pakantūs, dėmesingi ir supratingi. Manoma, kad viena iš priežasčių – genetika. Įrodyta, kad kai kurie kūdikiai yra lengviau suerzinami ir įpykdomi nei kiti. Kita priežastis – sociokultūrinė. Daugelyje kultūrų pyktis ir jo rodymas yra nepageidaujami. Jau vaikystėje yra mokoma, kad liūdesį, jaudulį galima rodyti, o štai pykčio – ne. Dėl to neišmokstame su juo dorotis. Tyrimai taip pat siūlo išvadą, kad įtaką daro ir žmogaus šeimyninė aplinka. „Pikčiurnos“ dažniausiai ateina iš nedarnių šeimų ar kurios nemoka normaliai bendrauti bei reikšti savo jausmų. Taigi natūraliai peršasi išvada, kad labai svarbu suprasti, kas sukelia jūsų pyktį ir stengtis išvengti arba išmokti kontroliuoti tuos „jungiklius“, kurie išveda jus iš pusiausvyros.

Kaip kontroliuoti pyktį?

Išmokite atsipalaiduoti

Net tokie paprasti dalykai, kuriuos, atrodo, girdėjome dar būdami vaikai, yra efektyvūs: gilus kvėpavimas, skaičiavimas iki dešimties ir pan. Jei radote padedantį būdą – naudokite jį. Ši priemonė yra ypač efektyvi santykiuose, kai abu asmenys yra „karštakošiai“ ir nelinkę nusileisti. Keletas senų gerų patarimų:

– Užsimerkite ir giliai įkvėpkite. Koncentruokitės į kvėpavimą, o ne į tai, ką jaučiate.

– Mintyse sakykite sau: „Nusiramink“ arba „atsipalaiduok“ – bet ką, kas padėtų nukreipti jūsų pyktį. Kartokite tai tol, kol pajusite, kad pyktis atslūgo.

– Skaičiuokite iki 10…100 – kol pyktis atslūgs.

– Kai kuriems padeda jogos ar raumenų atpalaidavimo pratimai. Jei sportuojate, pasiteiraukite savo trenerio – turėtų žinoti.

Nepamirškite, kad tikriausiai nepavyks iš pirmo karto. Tačiau nepasiduokite.

Nepamirškite, kad nugali sveikas protas

Kaip matome, norėdami, kad pyktis mūsų nesugraužtų, turėsime keisti savo mąstymą. Kad ir mažais žingsneliais. Deja, „pikčiurnos“ yra linkę svaidytis neišpasakytai „sparnuotomis“ frazėmis, keiktis ir kalbėti tai, kas užplaukia ant liežuvio. Kai supykstame, pakinta mąstymas – viskas yra neregėtai išpučiama ir dramatizuojama. Sveikas protas čia turėtų ateiti į pagalbą. Užuot sakę: „viskas žlugo, siaubas“, prisiminkite kitus žodžius: „susierzinau, pykstu, bet tai ne pasaulio pabaiga ir rasiu sprendimą“.

Kitas kraštutinumas, kurio reikėtų vengti kalbant apie save ir (arba) kitus, tai tokių apibendrinimų, kaip „niekada“ arba „visada“. Tokie teiginiai, kaip „tu niekada man nepadedi“ arba „ man visada nesiseka“ ne tik netikslūs, bet ir sudaro įspūdį, kad situacija be išeities. Ką jau kalbėti apie tai, kad tokios frazės atstumia žmones, kurie norėtų (ir galėtų) jums padėti.

Nuoroda į kitą šio straipsnio dalį:

Nepykime – gyvenkime draugiškai! II dalis