„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Nepaprastai paprasta istorija
2014 02 14

Noriu pasidalinti tokia istorija, kurią jūs tikriausiai esate jau daug kartų girdėję – apie tai, kad galima pasiryžti ir imtis veiksmų ir pasiekti tikslą, kurį norėjote pasiekti. Mano toks tikslas buvo judėjimas. Na, nemėgstu aš sportuoti. Ir kai sakau nemėgstu, aš iš tiesų turiu omeny, kad nemėgstu. Man visada patiko frazė: „I get around as nature intended – in a car!“. Gan keista, nes vaikystėje daug sportavau: žaidžiau tenisą (taip neblogai, kad net reikėjo rinktis: muzikos mokykla ar tenisas), plaukiau, o kalnų ir vandens slidinėjimas buvo mano didžioji meilė. Kai prisimenu, nieko nėra geriau už slidinėjimą ir net nežinau, kas patiko labiau: kai traukia motorinė valtis, o tu šoki per bangas nuo tramplyno ar kai pasileidi juoda trasa nuo kalnų. Matyt, vienodai patiko.

Gimus vaikams, atradau  bėgimą. Kadangi aštuonerius metus (net daugiau) buvau arba (besi)laukianti, arba maitinanti, tai, kaip sakant, aukštumų ir nuoseklumo nepasiekiau. Smagiausia buvo pernai: tiek įsilaksčiau, kad 10km visiškai ne(be)atrodė kažkas baisaus. Bene didžiausias įvykis buvo 7km bėgimas prieš krūties vėžį (kadangi turiu artimųjų, sergančių šia liga, maniau, kad tai – labai simboliška) – buvo sunku (sunkiau, nei 12-14km be žiūrovų!), bet labai didžiavausi savimi. Kadangi nemėgstu ne tik sportuoti, bet ir šalčio bei tamsos, tai Lietuvoje bėgioti galiu tik vasarą ir dar truputį pavasarį bei rudenį.

Bet štai šiemet (pernai – aš VISADA metus skaičiuoju mokslo metais, o ne kalendoriniais metais ir, manau, taip darysiu visą gyvenimą) Kalėdoms gavau sporto klubo narystę. Kai dovaną gavau, galvojau: „O, siaube! Nuvilsiu žmogų, kuris padovanojo…“. Bet štai jau įpusėjo antras mėnuo kaip aš sportuoju. Kadangi supratau, jog vakarais nesportuosiu, nes jie tikrai yra beveik visada užimti (o ir aš dažniausiai esu per daug pavargusi; o ir mano darbo diena dažniausiai nesibaigia paguldžius vaikus), o dieną nesportuosiu, nes jau kartą (nevykusiai) bandžiau, nusprendžiau šįkart sportuoti rytais. Tiksliau, tą man pasiūlė pats Kalėdų Senelis, kuris ir padovanojo abonementą 🙂

Taigi. Keliuosi 5:40. Apsirengiu sporto rūbais. Įsispiriu į didžiulius žieminius batus. Važiuoju sportuoti. 30min sportuoju sporto salėje. 15min plaukioju baseine. 5-10min pasėdžiu garinėje pirtyje (kitos man nelabai patinka, nors ir išbandžiau tą infraraudonųjų pirtį). Apsirengiu į darbą. Važiuoju namo. Persiaunu batelius. Paimu mergaites (Gabrielius veža berniukus į mokyklą, o aš mergaites). Važiuojam: jos į KMM/Sodelį, o aš – darban.

Dar turiu vieną tokį smagų ritualą – kiekvieną rytą nusiperku vaisių kokteilį pusryčiams. Kai einu iš sporto salės į baseiną, tas sulčių baras dar nedirba, tačiau ten dažnai jau būna atėjęs darbuotojas (būna likę apie 45min). Ir ten netikėtai atlikau socialinį eksperimentą. Buvo taip, kad jie neturi tam tikrų vaisių kokteilio sudedamųjų dalių. Ir štai tais rytais, kai dirba mergina – ji tiesiog pasako, kad neturi sudedamosios dalies, ir tiek. Jeigu klausiu, ką tada rekomenduotų, tai jau du kartus pasiūlė pasižiūrėti į meniu. Kaip ir viskas teisinga, ar ne? Bet štai vaikinai (ir, beje, abu!) pasiūlė pakeisti tą sudedamąją dalį, kurios nėra, kažkuo kitu. Ir čia man kilo klausimas: kodėl būtent mergina yra ta, kuri man sako žiūrėti į meniu, o vaikinai pasiūlo išeitį, kuri tikrai yra man praskaidrinanti rytą?! O jeigu aš būčiau vyras, ar tada mergina man pasiūlytų alternatyvą, o vaikinai siūlytų žiūrėti į meniu?! Nežinau. Bet pastebėjimas velniškai įdomus ir skatinantis (susi)mąstyti. Aš esu linkusi manyti, kad – jeigu būčiau vyras – viskas būtų taip pat. Bet tada klausimas tampa dar aštresnis: kodėl vaikinai pasiūlo, o mergina – ne? Žinoma, mano tyrimas labai buitinis, o imtis – labai maža, tai tiek ten to moksliškumo (na, nė kvapo), bet šiaip daug dažniau matau moteriškosios lyties atstoves vartant akis, nei vyriškosios. Gal dėl to, kad jų tiesiog daugiau paslaugų sektoriuje?! Žiauriai įdomu būtų rasti atsakymą. Gal kada nors.

Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad pradėjau sportuoti. Manau, kad labiausiai tai susiję su:

a) atsirado ne tik vidinė, bet ir išorinė motyvacija;

b) jausmu, kad vis dėlto man ne keliolika metų, kai viskas dzin. Ir dar paskaičiau keletą straipsnių apie darboholikus, kurie sportuoja, tai pagalvojau, kad jau aš tai tikrai dirbu mažiau, nei jie ir tikrai galiu rasti laiko sportui;

c)