http://www.alfa.lt/straipsnis/190041
Pagrindinės tėvų klaidos auklėjant nepaklusnius vaikus. Visų pirma dažniausiai tėvai su vaikais pykstasi dėl tų pačių dalykų, bet nieko nekeičia. Pavyzdžiui, tėvai užsispiria, kad vaikas namų darbus atliktų tam tikru laiku ir būtent vienaip, o ne kitaip: „Namų darbus PRIVALAI atlikti prieš vakarienę, savo kambaryje, be to, privalai išjungti muziką“. Ką tai reiškia? Ogi tai reiškia, kad vaikui nepalikta jokios pasirinkimo teisės. Pagalvokite, koks iš tiesų jūsų tikslas? Atlikti namų darbai? Tai ir žiūrėkite, kad jie būtų atlikti, o visa kita leiskite nuspręsti vaikui. Beje, kai kuriems vaikams iš grotuvo patyliukais sklindanti muzika, ne tik kad netrukdo, bet ir padeda susikaupti! Jeigu vaikas žinos, kad jums svarbiausia – atlikti namų darbai, o visa kita jis gali pasirinkti savo nuožiūra – barnių bus daug mažiau.
Kitas labai dažnai pasitaikantis barnių objektas – apranga. Jau net su dvejų metų pypliu tėvai barasi mėgindami jam paaiškinti, kodėl jis su ŠITAIS batais TIKRAI neis į darželį. Ką jau kalbėti apie darželinuką, kuris nori rengtis pats, o mama/tėtis bando jam įrodyti, kad jis atrodys „siaubingai“ su tais apdarais, kuriuos pats išsirinko. Nenuostabu, kad viskas baigiasi pykčiais ir ašaromis. O iš tiesų? Negi iš tiesų verta baimintis, kad pasaulis apsivers, jei vaikas apsirengs taip, kaip jis nori? Ar verta įdėti tiek pastangų, kad pasiektumėte savo, jei abu liekate nelaimingi ir susierzinę?
Kita vertus, svarbu ne tik tai, kad tėvai nori, jog vaikas elgtųsi vienaip ar kitaip. Svarbu ir tai, kaip jie bando susitarti. Jeigu tėvai tariasi, bando įkalbėti ir derasi ramiai, tramdydami emocijas ir taip, kad vaikas suprastų, jog jie tikrai stengiasi ir nori jam padėti (o ne jį riboti, jam drausti ir pan.), tai vaikas bus daug lankstesnis ir ruošdamas namų darbus, ir tvarkydamas žaislus, ir bendraudamas su aplinkiniais. Bet jeigu jūs kelsite balsą, reikalausite, grasinsite – nenuostabu, kad vaikas ims priešintis ir galiausiai apskritai negirdės, ką jūs sakote. Žinoma, jūs galite jį palaužti grasinimais ir priversti elgtis taip, kaip norite jūs, tačiau tada kalbos apie horizontalius ir lygiaverčius tėvų-vaikų santykius nieko vertos.
Tėvų reakcija – bejėgiškumas ir pyktis
Kai nuolat besikartojantys barniai ir „kova už valdžią“ tampa nepakenčiami, tėvai pagaliau kreipiasi pagalbos. Pastebėta, kad dažniausiai tokiu atveju tėvai jaučiasi nugalėti, įsiskaudinę ir netgi prislėgti (pasireiškia tam tikri depresijos požymiai). Visa tai liudija, kad nuolatinės kovos su vaiku iš tiesų juos privertė nuleisti rankas. Nusivylę tėvai jaučiasi taip, tarsi būtų nevykę, jiems gėda, nemandagus vaiko elgesys juos erzina. Atsitinka, kad apimti pykčio, gluminami savo bejėgiškumo tėvai pratrūksta pykčio protrūkiais, tarsi apsikeičiama vaidmenimis: pykčio priepuoliai ištinka ne vaiką, o suaugusįjį. Kita tėvų reakcija – dar didesnis griežtumas. Jie užima poziciją: „dar pažiūrėsim, kas čia viršininkas!“ Nenuostabu, kad tada vaiką imama dažnai bausti (šiuo atveju itin dažnai griebiamasi ir fizinių bausmių), tikimasi, kad – jei vaikas nepasidavė geruoju – bus išgąsdintas bausmių ir galiausiai „pasiduos“ ir ims elgtis kultūringai. Tačiau ar galime tikėtis kultūringo elgesio iš vaiko, jei patys prarandame savitvardą?
Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją: ne kartą ir ne du tėvai vaiką mokė, kad prie stalo reikia sėdėti tiesiai. Ir štai – jis vėl sėdi susikūprinęs. Keliamas balsas: arba tu atsisėdi tiesiai, arba šiauši į savo kambarį! Vaikas apstulbęs žiūri į tėvą/mamą, kuriam trūksta kantrybė: viskas, eik į savo kambarį ir neišeisi iš ten dvi valandas!
Paprastai tokių ir panašių situacijų – dėl vienos ar kitos priežasties – per akis. Ne naujiena, kad yra tėvų, kurie su savo vaikais gyvena lyg mūšio lauke. Žinoma, kai kurie vaikai pasiduoda ir ima elgtis taip, kaip reikalauja tėvai (bet labai dažnai tokie tėvai praranda vaiko pagarbą), tačiau kai kurie užsispiria ir apskritai atsisako paklusti. Atviras negatyvumas gali virsti ir pasyvia rezistencija: suprastėja vaiko pažymiai, jam pradeda skaudėti galvą/pilvą, kai kurie vaikai net pradeda šlapintis į lovą. Nenuostabu, kad nukenčia visa šeima. Ir liūdniausia – kad sveiką nuovoką praradę tėvai, atrodo, padarytų BET KĄ, kad tik pasiektų…savo. Apimti tuščios baimės pasirodyti silpni ir nepajėgūs sureguliuoti santykių, tėvai pamiršta, kad kovoja su…vaiku, su SAVO vaiku. Graudu skaityti apie pykčio ir net smurto apakintų tėvų proveržius, kai jie pasirengę imtis BET KO, kad priverstų vaiką paklusti ir jis neišaugtų ,,išlepintas vaikigalis“.
Kita šio nemalonaus reiškinio jaudinanti pasekmė yra ta, kad dėl tokių kovų su vaikais tėvai išeikvoja tiek energijos ir sukaupia tiek pykčio, kad nori to ar nenori, iš tiesų tampa ne tokiais tėvais, kokie galėtų būti. Dažniausiai akivaizdžiai ima pleišėti visos šeimos pamatai: silpsta meilės ir supratimo (bei supratingumo) jausmai ne tik tarp tėvų ir vaiko, bet ir tarp sutuoktinių. Vaikai netrunka pastebėti, kad tėvai nebėra šilti ir supratingi. Tai puikiai iliustruoja nusivylusio vaiko padaryta išvada: aš žinau, kad mano tėvai mane myli, bet jiems nepatinka viskas, ką aš darau. Ir tai dar nėra blogiausias variantas – jei tokios tarpusavio kovos užsitęsia, neretai vaikai ima manyti, kad geriau, jei jis/ji apskritai nebūtų gimęs ir pan. Tokie vaikai atsitraukia ir stengiasi „nesimaišyti po kojomis“, jie nebesijaučia šeimos dalimi ir atsitveria didžiule siena. Kuo tėvai daugiau reikalauja ir kuo mažiau rodo meilės ir švelnumo, tuo labiau vaikas užsidaro ir atsitraukia. Ratas užsidaro, o nesutarimai gilėja. Regis, įpuolama į padėtį be išeities…
Nuorodos į kitas šio straipsnio dalis:
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? I dalis
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? III dalis
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? IV dalis
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? V dalis