http://www.alfa.lt/straipsnis/190038
Kad ir kaip sunku patikėti, bet dažniausiai nepaklusniais vaikai skundžiasi kaip tik tie tėvai, kurie yra itin reiklūs ir nori, kad mažametis elgtųsi be jokių išlygų – būtent taip, kaip jiems norisi. Pavyzdžiui, tėvai gali skųstis, kad jų kūdikis yra neramus. Bet, pasikalbėdami apie tai, kaip vaikas auginamas, bei kelias valandas stebėdami tėvelių elgseną, pamatome, kad vaikas yra tiesiog per daug stimuliuojamas: tėvai kalba daug ir garsiai, mano, kad vaiką reikia nuolat užimti jį kutenant, visaip šokdinant ir pan. Stengdamasis susidoroti su jį užgriuvusių impulsų banga, vaikas pervargsta ir tampa irzlus bei verksmingas.
Nuolat verčiami paklusti tėvų valiai, ima priešintis netgi vienerių – trejų metų vaikai. Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikui gali būti labai įdomu nudengti ir uždengti puodo dangtį. Tačiau ne tik filmuose stebime, kaip prie vaiko prišokusi mama/tėtis bando parodyti, kaip „teisingai“ užvožti dangtį. Ir labai tikėtina, kad vaikui tai visai nepatiks. Kartais mažyliai tiesiog džiaugiasi tyrinėdami pasaulį, išbandydami ir čiupinėdami viską, kas juos supa, ir jiems visiškai nereikia, kad suaugusieji kištųsi. Tokiu metu užkluptas tyrinėtojas gali susierzinti, nustumti mamos/tėčio ranką, o gal net apversti puodą ir verkdamas kristi ant grindų. Žinoma, dažnas tėvas nusimins ir susierzins, kad jų vaikas toks „nedraugiškas“, nesocialus ir pan. O jis paprasčiausiai nori turėti savo asmeninę erdvę. Bėda ta, kad kuo labiau tėvai veržiasi į tą jo erdvę, tuo vaikas labiau traukiasi, ir, deja, išlenda nemalonūs padariniai – įsiveliama į beprasmę kovą be nugalėtojo.
Su ikimokyklinio ir net jau mokyklinio amžiaus vaikais tėvai dažnai daro tą pačią klaidą – neleidžia vaikui pačiam priimti sprendimų, daryti klaidų. Žinoma, viskas tik iš „norėjimo gero“, bet dažnai rezultatas būna priešingas, nei tikėtasi. Kartais tėvai persistengia netgi reguliuodami tokius paprastus dalykus kaip, pavyzdžiui, mokymas plaukti arba važiuoti dviračiu. Vaikams – ypač, jei jie lanko būrelį – autoritetas dažnai būna to būrelio vadovas. Jiems patinka, kad vadovas jiems daug ką leidžia daryti taip, kaip jie nori…tada, kai vadovas aiškina kitiems vaikams, vaikas gali ramiai, savo tempu bandyti tai padaryti pats. Tuo tarpu tėvai kartais taip įsismagina, kad, atrodo, nebepastebi vaiko – jie taip įsijaučia į mokymą, taip nori, kad vaikas viską darytų „tobulai“, kad vaikui visiškai praeina noras daryti bet ką. Ypač, jei tėvas susierzina, kai vaikas suklysta (o taip būna ganėtinai dažnai, kai, pavyzdžiui, mokymasis skaityti tampa ne malonumu, o prievole ir pan.). Viskas baigiasi tuo, kad tėtis susierzina, o vaikas užsispiria, pyksta, jo skruostais rieda nuoskaudos kupinos ašaros.
Taigi per daug veiklos nėra gerai. Bet kiekvienam vaikui „per daug“ reiškia visai ką kita. Turite įsiklausyti į vaiką: kada jam iš tiesų reikia pagalbos, o kada jis tiesiog nori pabūti vienas, kada jam neužtenka veiklos ir norisi po darželio/mokyklos dar lankyti būrelius, o kada veiklos darželyje/mokykloje jau būna per akis. Be to, vaikui smagu tai, kas yra spontaniška. Vaikas mokosi liesdamas, tirdamas pasaulį. Jei atnešate viską „sukramtytą“, jei vaikas jaučiasi suvaržytas („daryk taip“, „eik čia“, „ten nelipk“ ir pan.) ir kontroliuojamas, tai net ir pats žingeidžiausias vaikas gali nuleisti rankas ir prarasti atradimo džiaugsmą. (Manau, kad taip yra ne tik vaikams: tie, kurie turi kiekvieną žingsnį kontroliuojantį bei žlugdantį iniciatyvą viršininką, puikiai supras, ką noriu pasakyti).
Iš esmės galima teigti, kad tėvai, kuriems svarbiausia taisyklės ir jų laikymasis, kurie yra nelankstūs ir iš paskutiniųjų stengiasi viską padaryti taip, kaip „turi būti“, neatsižvelgdami į savo vaiko individualybę, deja, dažnai pasmerkiami amžinai kovai su nepaklusniu vaiku, kuris iš esmės nėra nei nepaklusnus, nei priešgyna, bet, susiklosčius tokiai situacijai, siekia bent kiek praplėsti savąją erdvę ir atgauti savarankiškumą. Kita klaida, kurią dažnai daro tokie tėvai, yra tokia, kad jie vaiko elgesį priima labai asmeniškai. Jiems atrodo, kad vaikas užsispyręs ir piktas, nes jiems priešinasi, tačiau nepagalvoja, kad vaikas tiesiog siekia įgauti šiek tiek erdvės. Kai kurie tėvai net sako: „Jis taip daro specialiai, kad išvestų mane iš kantrybės. Jis žino, kad aš negaliu to pakęsti“. Žinoma, reikia, kad namuose būtų taisyklės, reikia, kad vaikas žinotų, kas galima, o kas – ne, bet per daug taisyklių (ypač tokių, kurių iš tiesų galėtų ir nebūti) nėra gerai. Tai ypač akivaizdu, jei vaikas iš prigimties yra užsispyręs ir savarankiškas – taip rezultatas bus atvirkštinis: užuot tapęs lankstesnis, vaikas dar labiau užsispiria ir užsisklendžia.
Kokios dažniausiai pasitaikančios šios kovos pasekmės bei kaip padėti tokiems vaikams, skaitykite kitose straipsnio dalyse.
Nuorodos į kitas šio straipsnio dalis:
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? II dalis
Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? III dalis