Žinote, koks yra vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų, susijusių su tėte? Ogi dainos! Kai skrisdavome lėktuvu, dainuodavo kvailas dainas, kad aš juokčiausi ir pamirščiau vaikystėje mane be proto varginusį pykinimą; kai sirgdavau, nešiodavo po namus ir dainuodavo. O jau kai susitikdavo (ir susitinka) su savo sese ir mano močiute, tai jetau jetau…namas siūbuoja nuo liaudies dainų. Viena lopšinių, kurias labai ryškiai ir aiškiai prisimenu tėtį dainuojantį (jis atidainavęs chore, turi labai sodrų, stiprų ir žemą balsą) yra „Augo girioj ąžuolėlis”. Kodėl prisiminiau būtent šią lopšinę? Ogi todėl, kad mūsų Gertrūda Elena yra rimta šokėjėlė:)

O prasidėjo viskas prieš savaitę, o gal prieš dvi. Pastebėjau, kad – kai valgome su Gertrūda ir klausome klasikos – ji linguoja, siūbuoja, muša rankutėmis į stalą ir visaip kitaip reaguoja į muziką. Kadangi pagrindinis tikslas buvo pavalgyti, niekada ypatingai neatkreipiau į tai dėmesio. Ir štai šiandien Gertrūda sušveitė didžiulį dubenėlį orkaitėje pakeptų braškių. Kaip tik tuo metu Gabrielius įjungė muziką. Kad jūs  būtumėte matę!!! Paskutinį kartą tokį nepakartojamai linksmą vaizdelį mačiau, kai Vilhelmui įjungdavome Elvį Preslį, ir jis – toks vos stovintis/vaikščiojantis pupuliukas (tikrai dar neturėjo  metukų) – šokdavo TAIP, kad mes kaskart griūdavome aukštielniki… Iš tiesų po to nieko nesu mačius, dėl ko būtent taip virsčiau iš koto! Ir štai – po šešerių metų – atėjo į mūsų namus Viliukui  pamaina. Žinoma, dar tas „griūk aukštielnikas” lygis nėra pasiektas, bet, kaip sakant, judama ta linkme…Tikiuosi, kad pakels ir jūsų nuotaiką…pristatome…dar vieną Elvio Preslio fanę:

httpv://www.youtube.com/watch?v=zjv8H15-aIo&feature=channel_page

Nuotrauka: dancing with her babies