„Bijo mergos traktoristo, kad pagavęs neiš…

…pyko senis ant bobutės, kad nerodo savo pū…

…tė vėjas iš Rytų, o paskui iš Vakarų”.

Tai antras eilėraštis po „Eglutės skarotos”, kurį prisimenu iš savo vaikystės. Nieko nuostabaus, kad panaši liaudies kūryba labai mėgstama ir mūsų vaikų.

Muilu išplausim burnytę

Įvyko kaip įvyko – mano mažėlis gydytojos kabinete smagiai apsikiaulino. Pasakė „jabitute”. Gal turėjo galvoje bitutes ir drugelius, o gal ir kai ką smarkesnio. Juk tikrai nesupranta rusiškos šio žodžio šaknies prasmės. Žinau, nes iš darželio kartą parsinešė tos pačios kilmės žodį su pakeista stipriąja dalimi – „vobštararai”. Blogiausia, kad pirmu atveju gydytoją, antru – paršą vaiko tėvą suėmė toks juoko priepuolis, kad įsiterpti su „auklėjamąja dalimi” jau nebebuvo kaip. O ir mažasis varlius pasijuto nerealiu pokštininku. Spėkite iš trijų kartų – ar jis vartos tuodu žodžius ateityje, ar jau nebe?

Nenoriu nupiešti savo jaunėlio kaip baisaus nepraustaburnio, bet imlūs vaikai prisirankioja iš aplinkos ne tik gerų, bet ir įtartinų dalykėlių. Dažniausiai, aišku, ta „aplinka” esame mes, bet savęs juk akmenimis neužmėtysi… Labai nejaukiai jaučiuosi, kai žinau, kad ne tokį, kokį reikia, žodelytį vaikai perėmė iš manęs ar tėčio. Visuomet nuoširdžiai prisiekiu, kad išmesiu jį iš savo žodyno toli toli ir per amžių amžius. Bet jei atvirai, ta priesaika šiek tiek primena Bridžitos Džouns stiliaus priesaikas nuo pirmadienio mesti svorį. Taigi antradienį, žiūrėk, tas žodelis vėl ne laiku ir ne vietoje išlenda… Tuomet griebiamės tradicinių priemonių – susimokėti už klaidas grynaisiais, pvz., penkiasdešimt centų už negražų žodį. Susitaupius po kokius penkis litus, vaikus apima entuziazmas – jie ima sekioti iš paskos, nenuleisdami akių nuo burnos, o gal iškapsės koks litas? Žodis tampa nebe bjaurus, o aukso vertės. Auklėjimo tikslai taip susipainioja, kad numojame į viską ranka. Žinau, kad nepedagogiška, bet aš manau taip – mudu su vyru visai neblogi žmonės, tai gal ir vaikai šalia mūsų užaugs pusėtini?

Kur kas ramiau sąžinei, kai negražių žodžių šaltinis yra kas nors kitas, tarkime, televizorius. „What a f***?” – sako mano penkiametis, kai nori pasakyti tiesiog: „Čia dabar kas?” Nesuprantu aš to požiūrio rodyti visai nevaikiškus Simpsonų tipo veikėjus, besikeikiančius į eterį vaikų laiku. Tačiau su tais apsmuktkelniais personažais bent jau galima pamėginti kovoti. Jų pačių ginklais. Tereikia pasėdėti ir pasiklausyti smulkmenų. Pavyzdžiui, jie dažnai sako ne visą frazę, o tik pusę: „What a…” Atseit: „Kas per…” Vietoje daugtaškio visiems aišku kas – šūdas ar dar blogesnis dalykėlis iš organų serijos. Bet kas mintyje – tai ne ant liežuvio, brangieji, juolab kad ir ta mintis kai kam dar ne visai susigulėjusi. Jaučiuosi gana gudriai apsukusi šį slidų reikaliuką savo naudai.

Bet blogiausią įtaką daro daugiabučio kieme besimalantys visokiausio plauko vaikučiai. Gal ir geri tie pabiručiai, bet jų žodynėlis kartais toks triaukštis, kad pasiekia net ketvirto aukšto langelius… Ir šios situacijos rankoves pasiraitojusi tikrai nepakeisiu. Bet vaikai juk ne šiltadaržio gėlelės, namie jų neužrakinsi. Dėl vyresniojo esu rami – tam tikros įdiegtos vertybės neleidžia jam sugerti į save visų tų baisybių iš b, p, k ir n raidžių, greičiau jau jos nuteka nuo jo kaip nuo žąsies vanduo, jame paplaukiojus. Bet mažasis – dar tikra beždžionėlė. Su juo reikia daug kalbėtis, netgi ieškoti kompromisų, rinktis iš dviejų blogybių, tarkime, palyginus su panašiu trumpesniu žodeliu, suteikti teisę retkarčiais šen bei ten įkišti žodį „bliamba”. Aš, kaip tas strutis, dažnai kišu galvą į smėlį. Sakau, tu taip sakyk ne prie manęs. Ir ne prie auklėtojos. Ir, neduokdie, prie močiutės. O visus išvardijus ne taip jau daug asmenų lieka, su kuriais galima būtų taip skambiai pabendrauti…

Svarbiausia – pusiausvyra

Kaip gerai, kad tie mūsų vaikai perima ne tik bloguosius mūsų bruožus. Smagu, kai mano mažieji vyrukai praleidžia mane pro duris. Net sakyti nereikėjo, tikriausiai iš tėčio išmoko. Didžiuojuosi, kai laiptinėje pirmieji pragysta kaimynams „laba diena”. Ir paprastų mandagybių iš jų nereikia pešti kaip abrakadabrų. Jos turi įaugti į kraują, nuolatos girdint iš mūsų, o ne būti išspjautos kaip iš automato paspaudus mygtuką. „Paduok obuolį”, – sako draugės dukrytė. „O stebuklingas žodelis?” – pasiteirauja mama. „Ačiū, prašau, viso gero?” – nesutrinka mažoji. O jos tėtis juokdamasis pataiso: „Bėgte!” Na, argi ne puikuma?

Tiesa, ir mano vaikai niekada nesikreips į mane „jūs” bei nepadavinės servizinių kavos puodukų mano draugėms, o aš pati tikrai turbūt dar ne kartą apsižodžiuosiu jų akivaizdoje su jų tėvu ir vairuodama ne per gražiausiai „išgaidinsiu” nusmurgusius važiuotojus… Tiesiog aš viso to nerašyčiau, jei nežinočiau, kad dauguma jūsų esate tokios pačios kaip aš. Ir nieko čia baisaus.

Ieva Elenbergienė