AVINĖLIU PAVIRSI!
Viena skaitytoja laiške mane truputį subarė, kad Kūčių naktį vežu vaikus pasiklausyti, ką miške kalba žvėreliai. Nes jie kalba tik tarpusavy ir žmonėms esą jokiu būdu negalima jų išgirsti. Noriu ją nuraminti, kad iš tikrųjų nė sykio neišgirdau, ką jie ten šnekučiuojasi. Bet kai pagalvoju, kas galėjo būti… Net silpna pasidaro.
***
Daug metų turėjome dobermanę, prie kurios vaikai Kūčių naktį kasmet lįsdavo ir bandydavo išpešti gerų žodžių ar šiaip įdomios informacijos. Šuo jau nugaišo, bet vaje, o jei ši kada nors jiems ką nors pasakė? Pavyzdžiui: „Atsikniskit, maži nedorėliai. Nustokit vienąkart tampyti man ausis, nes ar žinote, kam man reikalingi tie dideli dannnntys?”
Gal vaikai jau kurį laiką auga psichiškai suluošinti, o aš to ir nežinau? Vyresnysis patikino, kad nors iššieptus dantis daug sykių matė, bet šį ženklą suprato be žodžių ir jokių keiksmažodžių iš šeimos augintinės vis dėlto negirdėjo. Fu…
***
Yra daugybė dalykų, kuriuos mes darome nė nenutuokdamos kam. Ir kokie pavojai po tuo slypi. Į tai įveliame netgi savo vaikus. Pavyzdžiui, aš lankiausi pas būrėją ir uždaviau jai klausimų apie vaikus. Dabar aiškiai žinau, kad vienas bus prezidentas, kitas – čempionas. Tas, kuris turi būti čempionu, blaškėsi nuo vienos sporto šakos prie kitos ir galiausiai ėmė groti gitara.
Ir ko aš lindau pas tą būrėją? Ar tik nebus ji pribūrusi, kad meniškos prigimties vaikas būtų tąsomas po sporto būrelius? O štai prezidento motina mielai pabūsiu. Ypač kad čia nereikia specialaus lavinimo. Visą šeimą jis šokdina jau nuo vystyklų.
***
O kiek mano draugių vaikus pakrikštijo neaišku dėl ko – „dėl viso pikto”, kad jei, neduokdie, kas nutiktų, mažylis patektų į rojų. Ir, aišku, labiausiai dėl šventės. Nė motais joms ta Šventosios dvasios globa ar nuo nuodėmės išlaisvintas žmogus. Ir švenčiame mes tuose baliukuose, ir neslėpkime – linksma būna ojojoj kaip! Ypač kai kūma su kūmu sėdi labai susiglaudę, kad vaikui reti dantys nedygtų. Įdomiausia, kad po vienų krikštynų, per kurias kūmai padauginę susiriejo ir vienas jų trenkė durimis ir išrūko į kitą Lietuvos galą, krikštasūniui dantys išdygo ne reti, o ilgi ir išsikišę kaip bebriuko.
Taigi prietarus irgi reikia koreguoti. Galbūt sėdėti kaip nors parietus kojas?
***
Beveik visi lietuviai katalikai dar daužo kumščiais krūtines ir kildina save iš pagonių. Dabar plinta nauja mada pakasti placentą. Ir medelį gražų virš jos pasodinti. Arba gražiai paleisti pasroviui upe. Euu! Įsivaizduoju, maudausi sau, o prošal… Neabejoju, kad atsirastų keletas išmanančių, kurie paaiškintų viso to reikšmę. Bet kiek žmonių tai daro vien todėl, kad tai gražu! O kiek reikia turėti šaltų nervų, kad atsiimtum tą organą ne organą iš gimdyklos ir dar, pavyzdžiui, iki pavasario palaikytum šaldiklyje, nes dėl visiško grožio tą ritualą reikia atlikti šiltuoju metų laiku. Mano taip dariusi pažįstama grindė tą kruviną reikalą noru kurti naujas tradicijas šeimoje.
***
Statistinė mama nelabai išmano ne tik krikščionybę ir mitologiją, bet kartais painioja net tokius paprastus dalykus kaip spalvas. Nors aiškiai žino, kad berniuką reikia rengti žydrai, ima ir nepaklauso. Guli kūdikėlis, žiūrėk, geltonoje patalynėje! Siaubas! O jei dar iš sesutės paveldėtoje rausvoje?… Tai ar mama nesupranta, kas iš to berniuko išaugs? Kas, kas – gėjus, kas daugiau! Nors man tai kur kas pavojingiau skamba „žydra” spalva… Štai mano bernų kambaryje dominuoja raudona, o ant lango nuo kūdikystės kabo škotiškos užuolaidos. Močiutės griebėsi už galvos, nes pagal spalvų teoriją ar terapiją vaikeliai turėjo augti irzlūs, kraujo ištroškę neurotikai. Bet, rodos, dar nesikandžioja… O jei dar kas prikištų feng šui? Tikriausiai paaiškėtų, kad dviaukštė vaikų lova pačiame netinkamiausiame kampe. Be to, vienas galvą deda į pietus, kitas – į šiaurę. Taigi akivaizdu, kad kažkurio iš jų gerovė man visiškai nerūpi. Įdomu, kurio?
***
Tiksliai nežinau, kodėl nusispjaunu per kairįjį petį, kai kelią perbėga juoda katė. Triskart. Nors nesmarkiai, beveik be seilių… Ir į medį beldžiu, nors kartais nesu visai tikra – medis tai ar koks laminatas. Verčiau jau nerizikuosiu – kvaila aš ar ką? Va, per slenkstį kartą pasibučiavau ir bac – su ta drauge jau nebe draugės. Ir gerai žinau, kodėl man amžinai trūksta pinigų – visą laiką pasidėdavau rankinę ant žemės, o ne kabinau ant kėdės krašto. Žinau, kad po pinigų medžiu namie reikia laikyti pinigėlį, tai aš ir laikiau litą. O draugė nusiteikė rimtai ir pakišo po vazonu popierinius penkis šimtus. Blogiausia, kad juos ištraukė ir sukramtė šuva. Bet nors prieš tai draugė spėjo pralobti – net namų šeimininkę įsitaisė, kuri gal ir buvo tas šuva, žmogaus gi nekaltinsi…
Ieva Elenbergienė