Praeitoji savaitė buvo pirmoji Gertrūdos savaitė Sodelyje po tris savaites trukusių atostogų. Kaip visada, pirmoji savaitė po atostogų yra šiek tiek chaotiška: esi atpratęs ir išvažiuoti laiku, ir šiaip būni gyvenęs kitu ritmu.

Taigi išėjome ant visko užrašę Gertrūdos vardą/inicialus:

Ant užkandžių dėžutės…

Ant ekstra rūbelių…

Nerašiau tik ant kojinių ir apatinių, nes, kaip sakant, susitaikiusi esu su mintimi, kad jie gali „išmigruoti”;  ir pasakiau auklėtojams, kad tikrai nesijaudintų, jei kas nors pasiskolins ir negrąžins – tai normalu.

Visa tai sudėjau į pernai Gertrūdai krikšto tėvų padovanotą kuprinę su jos vardu (nes Sodelyje turime taisyklę, kad nieko negalima dėti į plastmasinius maišelius).

Pernai buvome nunešę per didelį rankšluostuką – vaikui juk reikia visai nediduko rankutėms nusišluostyti. Per išpardavimus Carreblanc buvau radusi tokį nediduką keturkampį, tai pagalvojau, kad kaip tik į Sodelį rankoms:

Šie pataliukai, kuriuos Gertrūda jau antrus metus nešasi į Sodelį, buvo pasiūti mūsų draugės Briuselyje. Kadangi Gertrūda niekada nemiegojo vaikiškoje lovytėje, tai jų taip ir nenaudojome. Na, naudojome daugiau dėl grožio, nes tikrai labai gražūs. Taigi dabar puikiausiai naudojame Sodelyje, nes į Sodelį juk nesineši dvimetrinių apklotų 🙂

Pataliukus sudėjau į pagalvės užvalkalą (ant jo irgi nenusiplaunančiu flomasteriu užrašiau vardą), kuris už keliasdešimt centų buvo pirktas dėvėtų drabučių parduotuvėje (nes kiekvieno vaiko pataliukai turi savo spintelę, tačiau jie yra dar laikomi ir atskiruose maišiukuose.

Gertrūda – kad neišsimėtytų – viską susidėjo į šį pagalvęs užvalkalą ir išdidžiai nešėsi į Sodelį:

Aš dar į kitą maišą sudėjau Gertrūdos lietaus rūbus. Lietaus rūbus savo merginoms pirkome žiemą Suomijoje, kai važiavome aplankyti Kalėdų Senelio. Tiesa, juos pirkome parduotuvėje PRISMA, tad, spėju, jų turėtų būti ir Lietuvoje (toje pačioje parduotuvėje). Man atrodo, kad mokėjome (už kelnes, striukę ir lietaus pirštines) apie 30 eurų. Merginos šiais lietaus rūbais – dabar, kai turime kiemą – džiaugiasi neatsidžiaugia. Jeigu lyja, vis vien keliauja į lauką ir nė mirkt. Šiaip visada turėjome lietaus rūbus, bet visi būdavo išaugtiniai brolių, tai merginos (ypač Morta) vis dejuodavo, kad jie juodi arba tamsiai mėlyni. Šie – pirmieji jų pačių. Lietaus rūbai apskritai yra stebuklingas dalykas mūsų klimato zonoje: juk dažnai arba lyja, arba yra po lietaus.  Jeigu vilki lietaus rūbais, tai ramiai gali žaisti, šokinėti per balas ir, kaip sakant, nesijaudinti. Yra tik viena bėda: jeigu pirksite lietaus rūbus, neperrenkite vaiko per daug. Čia iš tiesų yra dažnai tėvų-lietuvių klaida 🙂 Nežinau, kodėl mums atrodo, kad tiems vaikams visą laiką šalta. Jiems juk yra daug šilčiau, nei mums, nes jie juda! Taigi mano patarimas visiems būtų toks: jeigu jūsų vaikas ne sėdi vežime (nes ramiai sėdint N laiko tikrai gali pasidaryti šalta – bet juk sėdint vežime ir lietaus rūbų nereikia! :)), o vaikšto, laksto, tyrinėja, tai jo nereikia prirengti. Apskritai vadovaukitės filosofija: geriau ploniau, nei storiau.

Šiemet Vaikystės Sode padarėme, kad yra būtina turėti lietaus rūbus. Tiesiog vadovaujamės filosofija, kad nėra blogo oro, yra netinkama apranga. Taigi dabar visi vaikai (atsi)neša lietaus rūbus. Kai kurie net nežinojo, kad tokių būna! Taigi aš vieną naktį sėdėjau ir ieškojau, kur galima rasti lietaus rūbų Lietuvoje. Ir štai radau mažąjį keliautoją. Labai nustebau, kodėl nebuvau radusi anksčiau, bet, pasirodo, jie dar labai jaunučiai, gyvuoja tik nuo gegužės mėnesio. Taigi mes susirašėme, ir aš paprašiau, ar negalėtų paskolinti lietaus rūbų, kad Vaikystės Sodo tėveliai galėtų juos pačiupinėti, o vėliau ir užsisakyti. Tad dabar po Sodelius keliauja ekspozicija 🙂 Man labiausiai patinka šitas, nes jis toks rimtas: su užtrauktuku, su gumele ant guminių batų ir pan. Ai, dar pasakysiu. Kai kada žmonės perka tik lietpaltį ir botus. Pagalvokite: kaip dažnai vaikas sušlampa krūtinę? Juk dažniausiai sušlampame kelnes ir pėdkelnes prie pat botų, nes apsitaškome šokinėdami per balas arba…į jas įgriuvę. Tad kelnės yra BŪTINOS! Tada bus ir sausa, ir smagu lyjant lietui.

Aš noriu pasidžiaugti nauju atradimu – šiltu kombinezonu, kuris neperšlampa. Tokį vieną mums atvežė (it tyčia Gertrūdos dydžio), bet – kadangi norėjau tėvams parodyti tik lietaus rūbus – jo į parodas neišvežiau. Jį parsivežiau namo, pamatavau Gertrūdai ir supratau, kad žiauriai noriu. Kodėl jis man patiko?

Plonas. Jau seniai supratau, kad žiemą vaikas turi vilkėti ploną kombinezoną. Ir, beje, kombinezono šiltumas visiškai nepriklauso nuo jo storio. Šiaip mūsų vaikai visada vilkėdavo REIMA kombinezonus (su keliomis išimtimis per 11  metų), bet, kaip sakant, išbandysime ir KoziKids. Kas man patiko?

– Didelis gaubtuvas, kuris apsaugos nuo vėjo, o jeigu lis šaltas lietus/snigs, tai viskas nubėgs, nes yra net skiauterė.

– Lopai ant alkūnių ir kelių (gaila, kad nėra ant užpakalio – labai reikalingas! Tą žinau, nes turėjome vieną kombinezoną su tokiu lopu – super).

– Vieta, kur galima užrašyti vaiko vardą ir telefoną, kuriuo skambinti, jei pamestumėme.

– Gaubtuvas prisegamas segėmis (taip yra saugiau, nei užtrauktukas). Pavyzdžiui, jei vienas vaikas pačiups už gaubtuvo, tai vaikas ne nugrius aukštielnikas/bus smaugiamas, o tiesiog nutrūks gaubtuvas.

– Kelnės yra plačios, tad vaikas gali lengvai įlįsti, nereikia jo ten šimtą metų kamšyti (kol sušyla).

– Vaikui įlindus, kelnių šonuose yra segės – galima susiaurinti kelnes.

– Kelnių apačia (vidinė) yra iš neperšlampamos medžiagos.

Vat štai šie dalykai man patiko. Kaip dėvėsis – žiūrėsim. Tikiuosi, kad puikiai. Nes vienas bjauriausių dalykų yra ta šliurpė Lietuvoje, kai lauke nei lietus, nei sniegas: tada vaikai paprastai žiauriai sušlampa, o išdžiovinimas užima labai daug laiko. Čiupinėjant šią medžiagą susidaro įspūdis, kad – net jeigu tos šliurpės prilįs į kelnes – bus maksimaliai ap(si)saugota nuo šlapumo. Galėčiau taip optimiškai baigti įrašą pasakydama, kad dabar jau laukiu žiemos, bet aš jos visiškai, absoliučiai, totaliai nelaukiu…