Aš rašiau diktantą 2008 metais. Pirmasis turas buvo Belgijoje, ir aš – kadangi nepadariau nė vienos klaidos arba padariau vieną – patekau į finalą Lietuvoje. Šiemet vėl norėjau rašyti, tačiau tą pačią dieną buvo ir šeštadieninės mokyklėlės koncertas. Žinoma, jo praleisti negalėjau. Gabrielius irgi nerašė, nes dalyvavo Nacionalinio diktanto Belgijoje organizavime. Pradėjome apie tai kalbėtis šeimoje, ir Augustas sako: na, aš galėčiau dalyvauti! Po to lyg ir norėjo pakeisti savo nuomonę, tačiau mudu su Gabrieliumi labai „užsikabinome” ir jau nebeleidome jam „pabėgti”!

Taigi atsikėlėme saulėtą šeštadienio rytą, ir Augustas su tėte išvažiavo į Ambasadą/Atstovybę rašyti Nacionalinio diktanto. Aš – kartu su kitais vaikais ir viešinčiu pusbroliu su sužadėtine – į mokyklėlę.

Augustas labai jaudinosi, kad nespės rašyti. Mes jį visaip raminome, sakėme, kad esmė yra dalyvauti! Ir kad jis tikriausiai būsiąs vienas jauniausių Nacionalinio diktanto dalyvių, ypač rašančių ne Lietuvoje! Juk jam rašymo dieną dar buvo aštuoneri! Mes pabrėžėme tai, kad mes džiaugiamės, jog jis nebijo šio iššūkio ir gali drąsiai išbandyti save.

Gabrielius sakė, kad auditorijoje Augustas susikaupė, matėsi, kad jaudinosi. Ant diktanto lapo buvo užrašytas klausimas: „Kodėl dalyvaujate konkurse?” Augustas parašė: „Todėl, kad vienintelis galiu savo šeimoje”. Mielutis…

Namuose turime Augusto diktanto kopiją. Jis prašė, kad Gabrielius neduotų man skaityti, tačiau jis, žinoma, pasakė, kad mamai reikia parodyti. (Vargšas Augustas labai jaudinosi, kad aš pyksiu dėl klaidų, nes esu griežta lietuvių kalbos mokytoja!)

Skaičiau diktantą ir negalėjau patikėti. Žinoma, klaidų buvo: „sugrįžtame” parašė „sugryžtame”, praleido dvi nosines, „šlubavo” ir skyryba, ne viską spėjo rašyti. Tačiau…nepamiršo NĖ VIENOS mūsų jau išmoktos taisyklės!!! Skaičiau, o drebuliukas ėmė bėgioti visu kūnu, nes  supratau, kad jis labai labai stengėsi, labai labai susikaupė ir yra labai labai raštingas!

Kai perskaičiau, nutaisiau rimtą veido išraišką ir pakviečiau Augustą. Sakau: „Perskaičiau tavo diktantą„, ir jau matau, kad jam neramu… O tada…tada čiupau į glėbį, pasisodinau ant kelių, išbučiavau visą ir pasakiau, kad jaučiu jam didžiulę PA-GAR-BĄ. Nes galvą duodu nukirsti, kad nedaug aštuonmečių SAVO NORU ėjo rašyti Nacionalinio diktanto ir dar parašė jį taip puikiai!!! O jis…jis ėmė ir ištirpo man ant kelių. Toks mažas didelis rimtas mano berniukas 🙂