Ar kada nors susimąstėte, kodėl mokykla yra būtent tokia, kokia yra? Ar kada nors pagalvojote, kada geriausiai mokotės, kada geriausiai įsimenate informaciją, kada iš tiesų „sužibate”? Ar niekada nepagalvojote, kad mokykla yra tarsi fabrikas: skambutis, viskas suskirstyta į cechus (matematikos klasė, kalbos klasė, fizikos klasė), vaikai grupuojami pagal amžių? Negi iš tiesų svarbiausia, ką tarpusavyje bendro turi vaikai, yra jų amžius? Ar jūs mokykloje išmokote matyti daug galimų atsakymų? Daug galimybių interpretuoti patį klausimą?
Prieš porą mėnesių rašiau apie tai, kodėl mane labiausiai domina ikimokyklinis ugdymas, kodėl manau, kad būtent jam turi būti skiriamas didžiulis valstybių dėmesys ir kodėl aš pasirinkau skirti dėmesį būtent jam. Na, bent jau pradėti nuo jo. Tame pačiame įraše galėjote išklausyti ir fantastinę Sir Ken Robinson kalbą apie kūrybiškumą. Šiandien mano keliai su Sir Robinson’u vėl susikirto. Iš tiesų jis – edukologas, kurį galėčiau vadinti savo įkvėpėju. Kodėl? Nes visų pirma jaučiu, kad esame atsivertę tos pačios knygos tą patį puslapį. Tik tiek, kad jis užantyje turi daugiau patirties ir daugiau išminties – vis dėlto amžius daro savo!
Tačiau šįkart jo klausydama negalėjau negalvoti apie K.Vonnegut’o novelę „Harrison Bergeron”. Kaip mes siekiame, kad visi būtų patenkinti? Gal ATIMDAMI grožį iš tų, kurie gražesni, vikrumą – kurie vikresni, gebėjimą mąstyti – kurie protingesni?!?! Turbūt dauguma žmonių, skaitydami novelę, galvoja „o, siaube!„, bet ar mes nepagalvojame, kad TAIP IR ELGIAMĖS? Ir nereikia būti genialiu vaiku. Didžiausia bėda ir yra ta, kad genialius vaikus visi pastebime, nes jie jau beprotiškai išsiskiria iš visų mūsų. Ir tada žiūrime į juos su krisleliu baimės, nes jų gaivališka jėga – turime pripažinti – tikrai stipresnė už mūsiškę. Tačiau yra labai daug vaikų, kurie yra kitokie. Kurie, pavyzdžiui, mano, kad visi kiti vaikai yra šiek tiek NEprotingesni už juos. Ir ką mes darome? Mes jiems sakome, kad taip NEGALIMA mąstyti! Mes jiems sakome, kad jie nėra NIEKUO išskirtiniai! Žinote, kiek kartų man teko gyvenime girdėti, kad aš NIEKUO nesiskiriu, kad esu visiškai tokia kaip ir visi kiti vaikai ir kad nėra čia ko įsivaizdinti??? Bet, po galais, aš ESU kitokia! Jau vien tai, kad man miego reikia mažiau, nei normaliems žmonėms, rodo, kad aš ESU kitokia. Ir tokių vaikų yra tūkstančių tūkstančiai! Nes, na, NESAME mes visi VIENODI! Užtenka įeiti į pradinukų klasę ir jau po pusvalandžio matysime, kad vienas vaikas vienu momentu turi būti dar darželyje, o kitu – jau su antrokais, o gal net ir trečiokais! Pavyzdžiui, Augusto mokytoja per susitikimą sakė, kad Augustas dažnai per matematiką būna su penktokais. Tačiau kiek tokių atvejų jūs žinote? Aš – mažai! Ir, beje, VISI mano žinomi pavyzdžiai yra iš tarptautinių mokyklų! Gal jūs žinote tokių pavyzdžių iš lietuviškų mokyklų?
Vienu žodžiu, manau, kad siaubingai neteisinga yra manyti, kad visi vaikai yra vienodi arba visi vaikai yra vienodai gebantys. Taip, vieni geba daugiau vienur, kiti – kitur, bet yra ir vaikų, kurie tiesiog geba daugiau, nei kiti! Gal ne tiek daug daugiau, kad visus išverstų iš koto, bet tikrai daugiau. Ar mes juos skatiname? Ar mes jiems leidžiame atsiskleisti? O gal iš tiesų uždedame kaukę (žodžiais ir veiksmais), kad niekas nematytų, jog jie gražūs ir pririšame svarmenis (žodžiais ir veiksmais), kad niekas nematytų, kokie jie greiti!?
Žiūrėdama į savo keturis vaikus, matau, kad jų TIKRAI negalima mokyti taip pat. Net ELGTIS su jais negalima taip pat!
Tada, kai prasidėjo ugdymo masifikacija, „fabrikavimo” mintys buvo pažangios! Ir tada juk buvo siaubingai pykstančių, kad – vaje! – anksčiau buvusi vien tik turtingųjų ir galingųjų privilegija – mokslas tampa pasiekiamas visiems. Na, beveik visiems. Tai buvo RE-VO-LIU-CI-JA! Ir – pagalvojus apie tą perėjimą – tikrai atrodo, kad tai tikriausiai ir buvo vienintelis tinkamiausias būdas visus išmokslinti.
Bet, mielieji, tas laikas jau – praeity! Tai, kas tiko tądien, šiandien nebetinka! Šiandien visiškai nereikia visažinio mokytojo, nes TIKRAI klasėje sėdi vaikas, kuris tam tikrose srityse žino daugiau, TIKRAI turi, ką papasakoti! Ir apskritai vaikas jau tikrai labai daug ŽINO. Ir dar. Daugiau kažko žinojimas jam negarantuos darbo. Taip, daugiau šansų, tačiau tikrai ne faktas, kad jis vat baigs universitetą ir turės darbą. Tai, manau, irgi liudija, kad turėtumėme su vaikais dirbti kitaip, nei anksčiau! Kaip?
Manote, aš irgi nebijau? Bijau ir dar kaip! Nes ta tradicinė ugdymo sistema yra taip įsigėrusi mums į kraują, į kiekvieną porą, į visą mūsų sąmonę ir pasąmonę, kad leidimas, pavyzdžiui, vaikui mokytis tik tai, kas jam gerai sekasi, atrodo kaip beprotiškas veiksmas, kuriuo savo vaikui tik pakenkčiau! Bet gal jeigu jis gilinsis į tai, kas jam patinka, kam jis yra labiau gebantis, būtent sąlygos, kad jis galės atsiskleisti ir ras savo vietą po šia saule??? Ir ne tik ras, bet ir jausis laimingas ją radęs??? Nes, na, paklausykime, ką kalbame…
„Aš ėjau į tokį darželį ir va, visiškai normalus užaugau!”
„Iš manęs tyčiojosi, tačiau, va, viskas normaliai, išmokau neištižti!”
„Kas ji įsivaizduoja esanti? Juk iš tiesų nieko ypatingo!”
Ir taip kalbame apie vaikus, apie vienas kitą tarsi kažkokios sugedusios plokštelės… Ir tą galima išgirsti kiekviename ugdymo sistemos žingsnyje. Ir tomis kalbomis migdome savo kūrybiškumą, verčiame save ir visus kitus pritapti, o ne žadiname potencialą!
Todėl aš asmeniškai stengiuosi, kad Vaikystės Sode būtų kitaip. Ir jeigu kas nors sako, kad ten niekuo neišsiskiriame, tai, kaip sakant, turi teisę taip manyti, bet aš ŽINAU, kad taip nėra! Ir kasdien apsisprendžiu vis drąsiau apie tai kalbėti. Nes esu PRIEŠ kaukes ant veidų, PRIEŠ svarmenis ant kojų ir dėmesį blaškančius aparatus ausyse! Ir, tikiuosi, kad šią žinią išgirs vis daugiau žmonių ir vis daugiau žmonių džiaugsis individualybėmis, kurios kartu kuria daugiau, nei atskirai! Kurios yra kiekviena vis kitokia, kiekviena vis su kita stiprybe, kurią mūsų, suaugusiųjų, pareiga pastebėti ir leisti atsiskleisti!
O štai ir Sir Ken Robinson argumentai: