Jau kartą rašiau, kad, grįžę iš Belgijos, stalo žaidimus žaidžiame daug rečiau. Na, vien tai, kad vėlai grįžtame namo. Ir tai dar ne viskas. Grįžę namo dar gaminame valgyti. Ir aš dar turiu mažų mažiausiai dešimtį el laiškų ir dar vieną-kitą-antrą-penktą darbelį. Kuo tai skiriasi nuo Belgijos? Tuo, kad Belgijoje aš jau beveik visada būčiau pagaminusi valgyti. Arba kažkaip pagamindavome greičiau. Ir tų darbelių tiek toli gražu nebuvo. Tiesiog gyvenimas tekėjo lėčiau. Kažkaip. Ir vis dar, kaip sakant, neatsigaunu po to pokyčio 🙂

Bet stalo žaidimus mano šeima vis dar mėgsta. Rašau „mano šeima”, nes aš jų ne(be)žaidžiu. Net nežinau, kodėl. Man smagiau tuo metu fotografuoti jų žaidimą arba veikti dar-ką-nors-šį-bei-tą. G sako, kad tiesiog jie nebežaidžia man patinkančių stalo žaidimų, o man patikę yra vaikiški.

Vienas itin mėgiamų žaidimų yra „Ticket to Ride. Europe„. Be to, vaikai jį žaidžia ir ant iPad’o (važiuodami į Suomiją išbandėme stalo žaidimus iPad formatu ir, turiu pasakyti, labai vykęs eksperimentas!).

Kodėl jiems šis žaidimas patinka?

G: Nes reikia strategiškai galvoti. Ir reikalauja didelio susikaupimo, nes reikia apžvelgti daug dalykų vienu kartu. Faina, kad yra daug kombinacijų, galima vis smagiai peržaisti. Niekada nežinosi, kam pasiseks. Nėra upper hand.

A.: Man jis fainas, nes čia galima susikaupti ir susikoncentruoti į žaidimą. Ir dar čia galima sužinoti įvairių įdomių dalykų apie šalis. Ir emocijų būna.

V.: Man patinka šis žaidimas, nes čia galima sužinoti apie atstumus.

M.: Man patinka žaisti, nes man patinka traukiniai.