Naujųjų Metų šventimą galima atsekti net iki egiptiečių ir babiloniečių – taigi, Naujieji švenčiami jau daugiau, nei 4 000 metų!!! Kiekvienų metų rugsėjį ištvindavo Nilas, o tai fermeriams reiškė naujų metų pradžią.  Būdavo paradai, kurių metu egiptiečiai plaukdavo su dievo Amono, jo žmonos ir sūnaus skulptūromis į upę ir švęsdavo visą mėnesį.

Babiloniečiai Naujuosius švęsdavo kovo 23, nes tai buvo naujo derliaus ciklo pradžia. Tądien jie išrengdavo nuogai savo karalių ir išsiųsdavo jį keletui dienų. Jo grįžimo procesijos metu po kelių dienų karalius būdavo aprėdomas naujais nuostabiais rūbais.

Kada Naujieji pradėti švęsti sausio 1? Romos imperatorius, Julijus Cezaris, sudarė savo kalendorių 46m.pr.kr ir būtent tada sausio 1 nuspręsta laikyti naujųjų- Julijaus kalendoriaus –  metų pradžia. O nuo tada…nuo tada praėjo daugiau, nei 2000 metų 🙂

2000ųjų šventimą prisimenu taip, tarsi tai būtų vykę vakar…o jau prabėgo 10 metų!!! 10 metų, šeima, keturi vaikai, dvi magistrantūros ir doktorantūra…gaila, kad disertacijos nespėjau apsiginti – būtų buvęs tikrai produktyvus 10metis! Kaip mes šventėme šįkart?

O, tikrai ramiau, nei 2000uosius.

Jau su šeima Lietuvoje Naujuosius vis švęsdavome su draugų – savo krikšto dukrelės tėvų – šeimyna. Beveik kiekvienais metais prisijungdavo dar kas nors, tai mūsų namuose būdavo gražus šurmulys…

Šiemet pagalvojome, kad gal būtume norėję važiuoti į Paryžių, nes juk nepilni 300km, o ir gyventi tikriausiai būtume turėję, kur. Bet pasižiūrėjome orų prognozę: pliaupia lietus. Pagalvojome, kad su keturiais vaikais per lietų maknoti net ir Paryžiuje nebūtų smagu… Na, kada nors! O dabar – dar kartą Briuselis!

Sugalvojome šiemet pasidaryti tarptautinius Naujus Metus 🙂

Valgysime meksikietišką pagrindinį patiekalą (Burritos), kepsime švediškus sausainiukus, graikišką pyragą, vidurnaktį kartu su ispanais valgysime 12 vynuogių, o prieš vidurnaktį sudeginsime – pagal kolumbietišką tradiciją – Ano Nuevo… O iš Lietuvos nusprendėme pasigaminti keptos juodos duonos pirštelius su sūrio padažu (nes Medeina atvežė daug juodos duonos, ir ji jau pradėjo kietėti – negi tokiam lobiui leisi nueiti perniek???) ir mūsų abiejų su Gabrieliumi mėgstamos baltos mišrainės.

Kai atsibudome, pradėjome ruoštis: Augustas šveitė vonią, Vilhelmas žiūrėjo Gertrūdą, Morta tvarkė savo kambarį. Kai vaikai susitvarkė, aš kaip tik baigiau lietuvišką mišrainę:) Tada ėjome kepti švediškų imbierinių sausainiukų: tiesiog buvau pamiršusi per Kalėdas apie Annos įduotą tešlą, tai, kaip sakant, metų pabaigai nusprendėme paįvairinti mūsų stalą ir švediškais imbieriniais sausainiukais! Tą daryti buvo labai paprasta: reikėjo tik iškočioti tešlą, spausti sausainiukus ir dėti juos ant skardos. Vaikams – pats tas. Net Gertrūda kočiojo! Tiesa, vienu metu atsisukom ir pamatėm, kaip mažoji fėja pilnais žandais VALGO tą tešlą, tai, tikiuosi, neskaudės pilviuko.

Kol sausainiukai kepė, perskaitėme naują knygą. Teisybę pasakius, kai mama ją padovanojo mano vizito į Lietuvą metu, ji paprašė, kad ją perskaitytumėme per Kalėdas. Bet, esant Medeinai, buvome užsisukę, ir visai pamiršau apie knygelę. Ją šiandien prisiminiau, nes Gintarė parašė, kad perskaitė labai gražią knygą – Max Lucado „Tu esi ypatingas”. (Nežinau, ką pasakytų autorinių teisių saugotojai, bet nuorodoje – visas tekstas).  Jeigu norite knygelę įsigyti, tą galima padaryti internetu krikščioniškajame knygyne. Iš tiesų – labai graži knygelė (ačiū, Mama!). Beje, noriu pabrėžti, kad man knygelė net labiau patiko ne iš krikščioniškosios pusės, o iš pasitikėjimo savimi ugdymo. Su vaikais daug kalbėjome apie tai, kaip svarbu nepasiduoti liūdesiui, jei kas  nors pasako apie tave tai, kas tave skaudina, kas tau nepatinka (nors nuliūsti yra visai normalu ir būtų keista, jei nebūtų liūdna). Kalbėjome apie tai, kad visi turime ir puikių, ir ne tokių puikių savo puselių, kad visiems įtikti yra neįmanoma ir t.t. ir pan. Štai taip jaukiai susėdę visi ant sofos skaitėme ir kalbėjomės, o Gertrūda įsitaisė ant kelių ir gėrė pieną net springdama 😀

Po imbierinių sausainiukų ėjome daryti konfeti. Specialiai nieko nepirkau, kad vaikai būtų užimti tada, kai aš gaminu valgyti. Vaikai gavo spaustukų, spalvoto popieriaus ir…pasakiau, kad spaustų tiek, kiek nori! Tiesa, iš pradžių  vaikai nesuprato, kas tie konfeti, teko ieškoti internete paveikslėlių ir rodyti 😀 (Nesvarbu, kad per kiekvieną gimtadienį jų būdavo ir po to net kelias savaites  rasdavome visuose namų kampeliuose…)

Po konfeti – graikiškas pyragas Vasilopita. Šis ypatingas pyragas yra kepamas būtent Naujųjų Metų nakčiai ir jo viduje būna paslėpta laimę nešanti moneta. Tas, kuris savo gabalėlyje ją randa, visus metus bus laimingas! Tiesa, Augustas labai skeptiškai pažiūrėjo į visą šitą reikalą, nes pernai jis ištraukė migdolą iš tradicinės švediškos ryžių košės ir, sakė, nieko ypatingai laimingo nenutiko! Na, bet aš jį nuteikiau filosofiškai papasakodama, kad tai – vienos šalies tradicija, Naujametinis stebuklas!

Tradiciškai pyragą supjausto ir visiems padalina šeimos galva lygiai vidurnaktį. Nežinia, kaip ten su ta laime, bet pyragas tai (iš recepto) pasirodė skanutėlaitis!

Pyragui reikia:

– 1 stiklinės ištirpinto sviesto

– 1 stiklinės cukraus

– 5 kiaušinių

– 2 valg šaukštai vandens

– 2 arbat šaukšteliai vanilės ekstrakto

– 3 stiklinės miltų

– 1 arbat šaukštelis kepimo miltelių

– smulkintų migdolų riešutų (būna maišeliai, kur jie supjaustyti)

– 2 valg šaukštai sezamo sėklų

Įkaitinkite orkaitę iki 165C laipsnių.

Dideliame dubenyje sumaišykite cukrų ir ištirpintą sviestą.

Atskirkite 3 kiaušinių trynius nuo baltymų. Trynius ir likusius du kiaušinius sudėkite į tešlą. Įmaišykite vanilės ekstraktą ir vandenį.

Kitame dubenyje sumaišykite kepimo miltelius ir miltus. Įmaišykite šį mišinį į tešlą.

Plakite 3 kiaušinių baltymus kol suputos. Įdėkite arbatinį šaukštelį cukraus ir plakite, kol putos bus standžios.

Supilkite išplaktas putas į tešlą, o išmaišytą tešlą – į kepimo skardą.

Tada į foliją įvyniokite laimingąjį pinigėlį ir…paslėpkite jį tešloje. Mūsų Morta gavo šią svarbią užduotį šiais metais, nes Augustas nenorėjo kišti pirštų į tešlą 😀 Mes dėjom šešis centus: vieną, simbolizuojantį tą, kuris ištrauks ir penkis, simbolizuojančius kitus mūsų šeimos narius. Berniukai apsidžiaugė, nes, Vilhelmui paklausus, pasakiau, kad tas, kuris ištrauks, galės pinigėlius įsidėti į taupyklę!

Ant viršaus barstykite migdolų drožles ir sezamo sėklas (mes sezamo sėklų neturėjome, tai nebarstėme). Kepkite 70min (mums užteko 50min).

Kai iškepėme pyragą, ėjau gaminti pietų, o po pietų užmigdžiau Gertrūdą ir važiavau pasiimti iš darbo Gabrieliaus, nes lauke laaabai nemaloniai lijo. Abu dar užsukome į parduotuvę, kur nusipirkome maisto rytojui…

Grįžus ėjau su vaikais pakeisti jų pernykščių pasižadėjimų. Pernai iškirpome žvaigždes, ant kurių berniukai užrašė, ką jie norėtų išmokti per šiuos metus: susėdome, aptarėme. Augustas buvo užrašęs, kad per 2009 metus nori išmokti gerai kalbėti prancūziškai ir dalybą. Vilhelmas buvo užrašęs, kad nori gerai išmokti važiuoti dideliu dviračiu. Ką gi – abu berniukai įgyvendino tai, ką užsibrėžę.

Šiemet pasižadėjimus rašė visi trys: Augustas užrašė, kad nori išmokti gaminti valgyti ir dar geriau dirbti su kompiuteriu; Vilhelmas – kad nori išmokti pasigaminti ką nors valgyti ir nori daryti gerus darbus: padėti žmonėms, kurie nemato; Morta užrašė, kad nori išmokti kepti blynus ir duoti daug bučkių babai 😀

Kai ant durų priklijavome naujus pasižadėjimus, ėjome daryti lėlę – pernykščių metų simbolį. Internete radau, kad tai – Kolumbietiška tradicija. Lėlę reikia daryti iš plonos lentutės arba kieto popieriaus ir nupiešti jai rūbus ARBA priklijuoti ant jos po skiautę kiekvieno šeimos nario rūbo.

Na, mes darėme iš paprastų paprasčiausio popieriaus. Ant dviejų A3 formato lapų nupiešiau žmogeliuką. Iškirpau.

Tada popieriaus likučius suplėšėme į skiauteles ir susukome iš jų rutuliukus. Vidinės žmogeliuko kūno pusės kraštus ištepiau klijais, suklijavau abi puses iki galvos ir laikiau žmogeliuką, kad „neišsiskirtų”, kol vaikai kūną prikimšo tomis suktomis skiautelėmis. Pabaigai suklijavau galvą.

Po to ant popieriaus lapukų reikia surašyti, kokias charakterio savybes norėtumėme „sudeginti” ir kokių nesėkmių atsikratyti.

Vidurnaktį reikia lėlę mesti į židinį, ir taip rituališkai simboliškai atsikratyti nesekmėmis ir savybėmis, kurios nepatinka. Sakoma, kad kol lėlė dega,  reikia garsiai skaityti tuos popieriaus lapukus, kad visa tai išnyktų su senaisiais metais…

Kai baigėme daryti lėlę, vaikams padarėme spalvoto popieriaus Naujametines karūnas, kurias jie užsidės prieš patį vidurnaktį! Karūnos – labai paprastos: aplink galvą apjuostos ir suklijuotos spalvoto popieriaus juostelės, kurios dar yra visaip figūriškai iškarpytos spaudukais, o spaudiniai – sudėti į konfeti lėkštutes!

Po to  Gabrielius ėjo pjaustyti ir kepti duonos, aš jau iškepusią tepiau česnakėliu, o Gabrielius gamino sūrio padažą…Na, ir iš esmės jau buvome pasiruošę, nes juk burritos tai viens-du-trys – ir yra!

Juokingiausia, kad kaip tik tuo metu čiupau Gertrūdėlę į glėbį, ji ėmė juoktis ir atlošė galvytę…..aaaaaaa….pamačiau du vos prasikalusius dantulius, apie kuriuos nieko net neįtarėme! Viršuje, krūminukai už iltinukų. Kadangi ji iki šiol turėjo tik penkis dantukus (du apačioje ir tris viršuje), tai vis ieškodavome šešto viršuje! Še tau, boba, ir devintinės! Taip atsiskleidė ir paslaptis, kodėl Gertrūda dabar žinda it patrakus ir neramiai miega…juk daigino iškart du dantulius!

Štai taip mes ruošėmės…o kaip šventėme? Burritos nesigaminome, nes prisivalgėme tiek duonos ir mišrainės, kad daugiau nieko nebenorėjome 🙂 Padarėme savo mylimiausių filmų peržiūrą: sėdėjome visi žiūrėdami jau daugybę kartų žiūrėtus mėgiamus filmus ir užkandžiavome.

Apie 22val smagiai sudeginome kolumbietiškąją lėlę. Iš tiesų buvo smagus ritualas: visi susėdome ant grindų ir iš eilės garsiai mąstėme, kokia charakterio savybė nepatinka,  ką norėtumėme pakeisti savo elgesyje ir savo gyvenime. Gertrūda irgi inirtingai rašė ant lapelio, kas jai nepatinka, tai vėliau „išškaitėme”, kad jai nepatinka daryti į kelnes ir nesusikalbėti…žodžiu, kitais metais išmoks nebedaryti į kelnes ir kalbėti 😀

Mortai nelabai patiko, kad tokią gražią lėlę su „padažytom” lūpytėm sudeginsim, bet nieko, susitarėme. Gertrūda norėjo pati lįsti į židinį, tai pats sudeginimo procesas vyko labai greitai, o židinį netrukus užstatėme, kad mažajai neliktų pagundos.

Prieš vienuoliktą vaikai pavargo, tai pasiūlėme jiems atšvęsti lietuviškus Naujuosius: sėdome prie stalo, berniukai užsidėjo „karūnas”, iškėlėme (visi!) taures „vaikiško šampano” – Coca-Colos, valgėme graikiškąjį pyragą su ledais. A, tiesa, Augustas ir VĖL gavo gabaliuką su pinigėliu!!! Oi, dar pamiršau pasakyti, kad vaikai užsimanė tinginio, o – kadangi baba įdavė ir sausainiukų, ir kondensuoto pieno – tai vaikai laužė sausainiukus, o po to tėtė padarė tinginį! NIAM!!! Taip tas tinginys beveik ir „ištirpo” mūsų didelei šeimynai sėdus prie stalo.

Paskutinė valanda bėgo labai greitai…net patys nepajutome, kaip liko 15min iki vidurnakčio:) Atsinešėme jau iš anksto pasiruoštų vynuogių. Tai – ispaniška (kiek žinau, ne tik ispaniška) tradicija: su kiekvienu laikrodžio dūžiu reikia suvalgyti po vynuogę, kad ateinantys 12 mėnesių būtų laimingi! Kadangi internete prisiskaičiau istorijų, kaip žmonės nemėgsta to beprotiškai greito vynuogių rijimo, šiek tiek pakoregavome: pradėjome vynuoges valgyti likus 5min ir reikėjo visas 12 suvalgyti iki 12 valandos:) Smagu, nes suvalgė net ir Gertrūdėlė! Pirmasis savo 12 vynuogių sulapnojo Vilhelmas, antroji – Mortelė:) Tada vaikai čiupo į rankas lėkštutes, į kurias buvo subėrę savo sukarpytuosius konfeti ir – atėjus 12val – metė juos į viršų…pabiro po visą visą svetainę!!!

Atitraukėme užuolaidas ir…nelabai pavyko, nes beveik niekas nešaudė, bet bandėme grožėtis fejerverkais:) Gertrūdėlė vis kėlė rankas į viršų ir šaukė „ajooooo!!!” (beje, tą tebedaro ir šiandien 🙂 )

Vaikai paprašė, kad visi miegotų mūsų kambaryje, todėl prieš sugulant atnešėme jiems iš viršaus svečių čiužinį ir patiesėme mūsų miegamajame, kuris virto lova nuo sienos iki sienos. Vaikai sugulė ir netrukus visi miegojo…

Mes su Gabrieliumi atsidarėme butelį skaniausio savo vyno – Chablis – ir dar pasėdėjome… Iš tiesų mūsų Naujieji – vaikų Naujieji! Bet taip ir turi būti, kai vaikų dvigubai daugiau, nei suaugusiųjų, o didžiausias džiaugsmas mums, kai džiaugiasi vaikai! Juk net ir kai pamatėme, kad vaikai jau pavargę, pasiūlėme jiems apsivilkti pižamas, ką jie ir padarė, todėl Naujuosius sutikome su pižamomis!

Pakalbėjome su Gabrieliumi, kad dar būsime labai jauni, kai jau vaikai nebenorės švęsti su mumis ir norės švęsti su draugais…tada mes sau po Kalėdų duosime visiems po saldų Naujametinį bučkį ir…mausime kad ir į tą patį Paryžių! O vaikai – tikėkimės – džiugiai prisimins, kad vaikystėje šventės buvo iš tiesų JŲ.

P.S. Dar pareklamuosiu ir pasigirsiu 😀 Vaikai nuo Medeinos per Kalėdas gavo po dubenėlį ir po lėkštutę…BAISIAI malonūs ir smagūs: valgo iš jų kasdien ir valgė per Naujuosius Metus! Tai va…jeigu norėtumėte smagių dubenėlių ir dailių lėkštučių…tokių švelnių, kurių dydis – pats tas vaikams…ir kurios puikiai plaunasi indaplovėje ir – svarbiausia! – nedūžta, bet nėra „kvailos” plastmasės…keliaukite į „Paukščių Pieno” parduotuvę 😀