Iki metų yra kūdikis. Nuo metų iki trejų – ankstyvoji vaikystė. Nuo trejų – vaikystė. Man nepaprastai patinka angliškas terminas, apibūdinantis vaiką, kuriam yra nuo vienerių iki trejų – toddler. Toks, kaip sakant, todleriukas. Ne kūdikis, bet dar ne vaikas. Panašiai kaip paauglys nėra nei vaikas, nei suaugęs, tai todleriukas – nei kūdikis, nei vaikas 🙂 Ir štai mūsų Gertrūdai šių metų liepos 28 dieną – jau treji. Prisiminiau Gertrūdos gimimą, jos pirmąjį ir antrąjį gimtadienius. Šventėme ir trečiąjį, bet – nuo grįžimo į Lietuvą – asmeninius įrašus rašyti tinklaraštyje yra daug sunkiau, nei iš Belgijos.
Suprantu, kad didele dalimi dėl užimtumo, bet, kita vertus, dar didesne dalimi dėl to, kad dabar, atrodo, bet kas gatvėje gali imti ir pasakyti: o, aš apie šią Gertrūdą vakar skaičiau!, nors mes niekada to žmogaus nebūsime matę. Belgijoje atstumas darė savo – jaučiausi toli ir dėl to saugi aprašyti tai, kaip mes gyvename.
Man nepaprastai patinka tai, kad Gertrūda yra gimusi vasarą. Žinau, žinau, vis sakau tą patį, bet aš vis dar negaliu atsidžiaugti – yra tiek galimybių! Žinoma, šiek tiek nervina tai, kad labai sunku surinkti draugus, bet realiai, kaip sakant, tai daug mažesnė blogybė, nei sniegas ir šaltis, kuris būna per kitų trijų vaikų ir Gabrieliaus gimtadienius. Brrrr…
Kadangi Gertrūdai (vis dar) labai patinka visi gyvi padarai, tai norėjau gimtadienio a la zoologijos sode. Žinia, Vilniuje nėra begalės pasirinkimų. Vieni draugai pasiūlė jodinėjimą, bet pagalvojau, kad Gertrūda dar tam per maža. Be to, ji tokia, kad visokie organizuoti dalykai jai – ne prie širdies. Jai labiausiai patinka eiti ten, kur ji nori ir daryti tai, ką ji nori. Taigi – kad šventė pupulei būtų smagi – bene pagrindinė sąlyga yra ne-struktūrizuotas gimtadienis 🙂 (bet kaip tie vaikai gimsta toooookie skirtingi, ar ne?!?!) Kadangi pirmajį gimtadienį jau šventėme Pavilnio zoo sode, tai šiemet nusprendėme švęsti Vingio Zoo (tinklalapis prastas ir kupinas klaidų, tačiau lai tai jūsų neapgauna – pats zoo sodas yra smagus). Tai yra nedidukas zoologijos sodas Vilniaus Vingio parke. Man jis daug labiau primena ne zoologijos sodus, o tuos glostymo zoologijos sodus (petting zoo), kurie dažnai būna įprastuose zoologijos soduose: juose vaikai gali pamaitinti ožkas, jas glostyti, įlįsti į gardą ir pan. Be to, ir kaina nesikandžiojo – 150Lt su programa. Gavome stalą, galėjome išpuošti visą zoo balionais, o ir programa vyresniems vaikams patiko (patiko net mūsų berniukams, ko, teisybę pasakius, visiškai nesitikėjau!)
Gimtadienį darėme šiek tiek po tikrojo gimtadienio, nes norėjome, kad jame galėtų dalyvauti Gertrūdos krikšto tėveliai su krikšto broliu ir sese. Kadangi, kaip sakant, teko derintis prie publikos iš Briuselio, tai gimtadienį šventėme rugpjūčio 13 dieną. Šiaip vienas pastebėjimas – rugpjūtį yra rizikingiau su savaitgaliais, nei liepą. Kažkaip liepą didesnė tikimybė, kad jie bus saulėti ir šilti, o jau rugpjūtį… Ir tądien visur pranašavo lietų. Nervinausi, kaip nežinia, ką, nes visai nenorėjau, kad švęstumėme mūsų bute, kuriame tikrai būtų buvę labai ankšta. Tai ne Briuselio nuostabusis namas, kuriame kiekvieną šeštadienį tilpdavo virš 20 šeštadieninės mokyklėlės vaikų…ech. Išvakarėse nulijo. Naktį lijo. O tądien sau ėmė ir nelijo visą laiką, kol šventėme (po to nebeprisimenu, nebesvarbu buvo!).
Išvakarėse mudvi su Morta padarėme visiems desertą ir išrinkome tortą. Su tortu buvo visiškai bėda: tortą visada dovanoja ir užsako mano mama. Taigi Gertrūda išsirinko tortą – su Pelyte Mine. Nežinau, kodėl (nes tų filmukų ji nėra mačiusi), bet ėmė ir išsirinko. Ir štai mano mama bandė užsakyti, ir jai pasakė, kad gal ji juokaujanti likus tiek mažai laiko užsakinėti vasarą tortą??? Šiek tiek supanikavau, nes labai bijojau pirkti pirktinį tortą, kurie – ypač vaikiški – labai dažnai būna sviestuoti. Išvakarėse (kad būtų kuo šviežesnis) važiavau ir į IKI, ir į RIMI, ir į MAXIMĄ. IKI radau mielas boružėles, bet kad jau labai nesinorėjo vėl boružėlės. RIMI išvis nieko vaikiško neradau ir tik Akropolio Maximoje radau…varlę! O ta varlė – kaip čia buvus, nes Gertrūda Sodelyje kaip tik kalbėjo apie varles, auklėtoja Gintarė buvo į klasę atnešusi varlių, jie jas stebėjo, Gertrūda vis (kai tik auklėtojos nusisukdavo) ištraukdavo jas iš akvariumo ir nešiodavo, liūliuodavo, bučiuodavo 🙂 Tą varlę – kad būtų gražiau ir originaliau bei atsispindėtų Gertrūdos gimtadienio laikmetis – įsodinome į šilauogių pievą. Juk negali būti Gertrūdos gimtadienis be šilauogių!!! Žodžiu, šiek tiek nerimo, tačiau torto klausimas buvo išspręstas.
Bene smagiausias akcentas buvo šokoladiniai krepšeliai, kuriuos gaminome su Morta. Šią nuorodą man lyg tyčia prieš pat Gertrūdos gimtadienį atsiuntė Indrė (ačiū!), todėl net neabejojau, koks bus namų gamybos desertas per gimtadienį. Teisybę pasakius, gamyboje dalyvavo ir Gertrūda, ir Vilhelmas, bet jie abu mokosi baigti pradėtą darbą, kai tuo tarpu Mortai dažniausiai pavyksta baigti pradėtus darbus 🙂 Baisiausia buvo su balionais: pripučiam, mirkom į šokoladą, o jie sau PŪKŠT! ir sprogsta, šokoladu aptaškydami viską aplink. Nežinau, kiek tų balionų sprogo, bet tikrai nemažai. Ir dar vienas patarimas: jeigu gaminsite vasarą, tai ištraukite iš šaldytuvo paskutinę akimirką, nes, šokoladui pradėjus aptirpinėti, sunkiau balionus susprogdinti. Tačiau atrakcijai – 10 balų.
Patį gimtadienį organizavome taip, kad viskas vyktų tam tikru ritmu: organizuota veikla su vedėju (dažniausiai susipažįstant su gyvulėliais/juos maitinant ir pan.) – organizuota mūsų atrakcija – laisva veikla. Be to, norėjosi, kad ir tos organizuotos veiklos nebūtų per daug mažyliams, tačiau dičkiai nenuobodžiautų. Vis dėlto nelengva derinti interesus, kai vaikams nuo dar-nėra-vienerių iki virš dešimties metų. Viena iš mūsų organizuotų veiklų buvo būtent šie šokoladiniai puodeliai, į kuriuos vaikai patys darėsi savo desertą. Po to dar vaikai šokinėjo ant batuto (tikrai gerai, kad jis ten buvo, nes ne visiems vaikams patiko gyvūnai!), vedžiojo ožkas pievelėje, pasižymėjo kiaušinius, iš kurių rugpjūčio 29d turėjo išsiristi jų išsirinktas viščiukas, darėsi sau užkandas (beveik visas stalas veikė pasidaryk-pats principu), karstėsi ir pan. Žodžiu, Gertrūdai buvo labai linksma, o tai, kaip sakant, svarbiausia. Triušiukus ji taip mylavo, kad, manau, jie tik džiaugėsi, kad gimtadienis baigėsi.
O aš – net ir dabar rašydama – galvoju, kad kiekvienas vaikas ateina mus kažko išmokyti. Štai Gertrūda išmokė suprasti, kad Vilhelmas nėra ir nebuvo vienintelis prieraišus vaikas. Ji vis dar graudinasi, kai reikia išsiskirti. Ir siaubingai to nemėgsta. Mane stebina, kai ji noriai išvažiuoja be manęs, nes šiaip ji yra visiška absoliuti prielipa. Ji nepaprastai mėgsta įsivaizduojamuosius žaidimus. Kai namuose yra tik Gertrūda, apima jausmas, kad nėra nė vieno vaiko: ji verda, kala, tvarko, o labiausiai mėgsta žaisti namus. Ir – jeigu dar smulkmeniškiau – jai nieko nėra mieliau už kūdikius. Kaip ironiška, ar ne? Vienintelė iš mūsų vaikų neturi už save jaunesnio brolio/sesers, o šitaip mėgsta liūliuoti ir čiučiuoti. Kita vertus, gal dėl to ir mėgsta, kad neturi?
Kol kas akademiniai dalykai Gertrūdos visiškai nedomina. Ji gali iš niekur nieko imti ir pasakyti: o, čia Mortos raidelė, tačiau – jeigu tik pradedu apie kažką panašaus kalbėti – demonstratyviai nusisuka ir visa kūno kalba demonstruoja, kad jai nuo-bo-du. Kai pagalvoju, kad Augustas tokio amžiaus jau pradėjo jungti raides/garsus (žinoma, pažinojo visas raides ir jau tikrai daug skaičių)… Ir apskritai jai įdomiausia istorijos. Jeigu pasakoji išraiškingai, tai gali išsižiojus klausytis apie orkas. Sakysite, kad taip – dauguma vaikų. Nė velnio. Ji tiesiog gyvena fantazijų pasaulyje. Gali vakare klausti: Neatskris balandis? Neprisimenu, kada pradėjo, bet vis paklausia. Kai jau nusiramina, kad su tuo balandžiu viskas ok, tai dar perklausia dėl varnos.
Ji yra tikra gurmanė. Be galo mėgsta alyvuoges (kurias aš pradėjau valgyti 28erių!), džiovintus pomidorus, salotas, paprastus pomidorus valgo it obuolius (Augustas nėra burnoj turėjęs…). Vat ir šįryt aš dar miegu, o ji jau stovi prie lovos su pomidoru rankoje ir klausia: Mama, ar šitas nuplautas? Ji dažniausiai noriai dalinasi. Jeigu liūdi – guodžia. Tokia visiškai kimočizuota mergina. Jeigu kas nors nepatinka, dažniausiai ištiesia rankas, suraukia nosį ir šaukia: STOP! Ji nepaprastai moka įvardinti savo jausmus ir – manau – tai yra didžiausias mūsų pasiekimas su šiuo vaiku. Matyt, ir mes bręstame, gebame gerbti vaiko jausmą, padedame jam jį įvardinti ir nedarome tragedijos.
Nuo grįžimo į Lietuvą Gertrūda prarado prancūzų kalbą. VI-SIŠ-KAI. Gaila… Bet atsirado anglų kalba. Kaip ir su visais kitais vaikais, taip ir su ja filmukai ir kompiuteris – tik anglų kalba. Ir štai jau ne kartą pastebėjome, kad ji vis daugiau ir daugiau supranta, vis daugiau pasako. Ypač po to, kai pradėjo žaisti su iPad’u. Žinoma, tą ribojame, todėl be jokių abejonių visa technika – viena mėgiamiausių Gertrūdos pramogų. Žinoma, grįžus praturtėjo ir lietuvių kalba – ir ne visada taip, kaip norėtumėme. Pavyzdžiui, anądien klausia: Mama, gal tu dulniukė??? Sakau: Ne. Gertrūda: A, gelai.
Gertrūda yra maža ir ganėtinai smulki. Ta prasme, kad aš vis apsirinku, kai susiduriu su jos bendraamžiais – man jie atrodo vyresni. Gertrūda dar nėra praradusi to ankstyvajai vaikystei būdingo putlumo, o ir šiaip ji nedidukė – rūbais gali keistis ir su augesniais dvimečiais!
Dar Gertrūda labai mėgsta skalbtis. Beveik kasdien iš Sodelio pareina su kitais rūbais, nes tuos, su kuriais ėjo, išskalbia. Namuose – tas pats. Vieną dieną dirbau, o ji sau ramiai žaidė. Kai apsižvalgiau – visa manta iš spintos gražiausiai buvo išskalbta vonioje. Gerai, kad turime džiovyklę!
Plaukus jai kerpame, nes ji netiki šukomis. Brūkšt-brūkšt ranka per plaukus ir sako: viskas, jau Auksaplaukė! Anądien pasiėmė sesės gimtadieniui pirktą nagų laką ir nusidažė visus savo nagus bei visus lėlių nagus – gulėjo išrikiuotos ant grindų kaip priklauso 🙂 Kai kartą užėjau į kambarį, o ji flomasteriu piešė lėles, tik pažiūrėjo į mane ir pasakė: jėzusmalija kaip glazu, al ne?
Ji yra kūrybinga iki Mėnulio ir atgal. Jos juokas – užburiantis it sirenų dainos. Nors ji tik visai neseniai liovėsi naktimis ateidinėjusi į mūsų lovą (pradėjo grįžus į Lietuvą), aš kartais ryte atsibundu ilgėdamasi to jausmo, kai atsibundi, o tavo kaklą apsivijusios jos rankutės (nors tada, kai ateidinėjo ir atsibusdavau sukaustyta, atrodė, k-a-d-a-g-i-t-a-i-l-i-a-u-s-i-s????). Man nepaprastai patinka, kad ji daugybę kartų dienoje apsikabina, pasako, kad myli, prašosi ant kelių. Dabar mokomės, kad ji turi kojytes ir vaikšto pati, tačiau kartkartėm man patinka čiupti ją į glėbį ir nešti.
Su ja jaučiu Laiką. Ir dabarties laikinumą. Gyvenimo ironiją ir sarkazmą, kai pagalvoji, kad kažką padarysi rytoj. Nes rytoj – ne šiandien. Su ja itin jaučiu, kad, pasirinkęs turėti vaikų, visada jausi kaltę, kad kažką galėjai daugiau, geriau, nuostabiau, žaviau, mieliau, švelniau, atsakingiau…
Rugsėjo pirmąją pasiėmiau berniukus iš mokyklos ir supratau, kad aš – didelių vaikų mama. Kai jie atsistojo tokie dideli šalia, kai ėjome link mašinos kalbėdami ir diskutuodami, aš beveik negirdėjau nei ką aš sakau, nei ką sako jie – tik tramdžiau tą jausmą, kad o-d-i-e-v-e-j-i-e-u-ž-a-u-g-o. Ir supratau, kad būtent mergaičių – ir ypač Gertrūdos – dėka aš vėl turiu galimybę apkabinti, priglausti, nešti mažą vaiką. Vakare jam skaityti pasaką. Apkloti. Užmigti gulint šalia ir atsibusti skaudant visiems šonams 🙂 Žiūrėdama į ją aš ne tik jaučiu laikinumą, bet ir amžinybę.
Žinote, kaip yra su ledkalniais? Mes matome tik 10% – visa kita yra po vandeniu. Įsivaizduojate? Kai aš galvoju apie savo meilę vaikams, dažnai pagalvoju, kad kodėl taip yra, kad mes visi matome tik tuos 10% savo tėvų meilės? Nes tos visa-apimančios šilumos, jaudulio, pasididžiavimo, skausmo, kai žiūri į augančius vaikus…nei nupasakosi, nei parodysi. Ir kai Gertrūda papūtusi lūpas sako „Aš tavęs nemyliu!”, aš atsakau: „O aš tave myliu labiausiai pasaulyje”. Nes tai yra tikrų tikriausia tiesa.