Paskutinį kartą apie tai labai daug diskutavau, kai buvo kalbama: priimti ar nepriimti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei kitų teisės aktų pataisas. Jos nustato, kad iki vaikui sukaks vieneri metai, pašalpa motinai/tėvui siekia 100 proc. buvusio uždarbio ir 85 proc. – iki vaikui sukaks dveji metai. Ir – o, siaube! – aš buvau prieš. Šiandien jau pasigirsta kalbos, apie kurias aš ir kalbėjau dar tada, kai tai buvo tik svarstoma.
Į klausimą tikrai gilinausi. Net parašiau straipsnį, kurį išspausdino „Veidas”. Dar tada negalėjau patikėti, kad apie tai yra svarstoma tokioje neturtingoje valstybėje kaip Lietuva, kai jau net turtingosiose valstybėse buvo perspėjama apie artėjančią krizę, apie tai, kad reikia TAUPYTI, o ne išlaidauti.
Kodėl taip buvo padaryta?
1. Visų pirma, toks dalykas – populiarus sprendimas prieš rinkimus. Populiaresnį net sunku įsivaizduoti: juk daugybė žmonių turi mažus vaikus arba juos planuoja. Be to, mąstant trumparegiškai, toks įstatymas turi padidint gimstamumą. Hmmm… TIk vat įdomu, kodėl valstybėse, kur didžiausias gimstatumas, tokio įstatymo nėra. O žinot, kas yra? Padaryta taip, kad darbdaviai – nori-nenori- yra geranoriški šeimoms ir motinoms IR puikus mažamečių vaikų priežiūros tinklas: geri (pabrėžiu – GERI!) darželiai, kuriuose dirba savo darbą mylintys ir profesionalūs pedagogai, grupės nėra pergrūstos, visiems vaikams garantuojama vieta ugdymo įstaigoje, kai jau reikės į ją eiti.
2. Manyčiau, valdžia tikėjosi, kad praslinks per rinkimus. Ir būtų praslinkę. Tai, kad trūksta 1mlrd litų būtų paaiškėję jau po. Oi…paaiškėjo prieš.Ką dabar daryti?
a) Atsisakyti šito dalyko, ką turbūt ir turės daryt nauja valdžia. Bet tai bus žiauriai nepopuliarus sprendimas. ŽIAURIAI. Užtenka pasiskaityti diskusijas SuperMamoje ir pan., kur – jei pasisakai prieš dvejus metus – tai gali būti čiut ne gyva suvalgyta….
b) Pinigus skolintis. Skola reiškia palūkanas. Skola ir palūkanos – našta valstybei. Ką daryti po metų? Kai mūsų BVP labai augo, tokie sprendimai dar dar buvo ok. Ateityje prognozuojamas 1.9-2proc BVP augimas. Vadinasi, pinigų upės neplauks. Vadinasi, VĖL skolintis reiks. Vėl palūkanos. Dar mažiau pinigų. Optimizmo mažoka, mažoka…
c) Apmokestinti žmones. Juk kad aš gaučiau išmokas, kažkam reikia uždirbti pinigus. Tas pats mano vyras turės už tai mokėti. Vartojimas jau dabar mažėja, o mažės dar labiau, nes žmonės gaus mažesnius atlyginimus. Mažiau gaminsim, didės bedarbystė. Juk savaime suprantama: jei nuperka 5 mašinas, o ne 15, darbdavys atleis kelis darbuotojus, nes jam neapsimokės daug jų laikyti. Patenkame į užburtą ratą.
d) Parodykit, nuo ko tuos pinigus nuimti? Tai yra MILŽINIŠKA suma. Gal, kaip sakant, atleiskim visus valdininkus? Arba mokytojams dar sumažinkime atlyginimus? O gal švietimo nebefinansuokime? Pinigų daugiau neatsiras. Vadinasi, iš vienos SAVO kišenės turėsime išimti, kad įsidėtumėme į kitą. Bet ar būtinai reikia toje kišenėje pinigų??? Va, kur klausimas.
Ir dar. Dar šiandien teko skaityti pasisakymą, kad viena (tiksliau, ne viena…pasirodo, ir ne dvi) moterys negavo darbo, nes…jos vaikai maži…daug sirgs ir t.t. Gal vertėtų pagalvoti – kad jau išleidžiame tėvus dvejiems metams – apie tų atostogų padalinimą? Tarkim, atostogos trunka dvejus metus, BET vienas tėvas negali pasiimti ilgiau kaip metus. Taip darbdaviams teks taikytis su mintimi, kad NESVARBU, ar tu priimi į darbą vyrą, ar moterį – motinystės/tėvystės atostogų jis išeis. Gal ir su nedarbingumo lapeliais reiktų daryti tą patį? Tarkim, vienas tėvas gauna iš eilės ne daugiau kaip tris dienas. Arba ne ilgiau kaip savaitę. Jei vaikas serga ilgiau – nedarbingumo lapelį imasi kitas iš tėvų. Manau, jau po kelerių metų baigtųsi tokie darbdavių „triukai” kaip motinų diskriminavimas, o ir mamos nebekalbėtų apie tai, kad va, koks mano vyras geras, padeda man (arba atvirkščiai, nes nepadeda). Nes tiesiog jis dalyvautų vaiko auginime kaip visavertis narys.
Tokie pamąstymai šia tema…
[polldaddy poll=1008343]