Penkiamečiai Joris su Mariumi žaidžia kompiuteriu. Žaidime reikia pasirinkti herojų. „Eik tu, rinkis vyrą!” – šūkteli Marius išvydęs, kad Jorio rodyklė apsistojo ties moteriškos lyties būtybe (jei, žinoma, transformeriai turi lytį). „Kodėl?” – klausia Joris. „Vyrai šiaip jau stipresni”, – atremia šis. „Šiaip jau visai ne!” – po trumpos pauzės apsisprendžia Joris. Mano krūtinė prisipildo euforijos. Mat Joris – mano sūnus! 

Lygybė iš vienos varpinės

Iš tikrųjų neaišku, kaip ten su ta lygybe buvo… Mes, moterys, iš paskutiniųjų šūkavome, kad vyrai privalo dalytis su mumis neva moteriškus darbus, nė nesusimąstydamos, jog tada teks apsiimti ir dalį vyriškų. Man, pavyzdžiui, buvo visiškai akivaizdu, kad moteriškų darbų (kaip tokių) nėra, o vyriškų… kaipgi ne – aišku, yra! Taigi mano vyras, o ateityje ir sūnūs, turės lyginti, linguoti vežimėlį, virti sriubas, ravėti daržus…

Stop, stop, stop. O kas tuos daržus sukas? Irgi jie – jau tik ne aš. Nė už ką neatsisakysiu nuostabaus vaizdo – prie kastuvo palinkusios vyro nugaros tamsios žemės arų platybėse. Naujo klozeto į ketvirtą aukštą taip pat nevilksiu. Na, manau, varžtą į sieną gal ir įsukčiau, baisaus čia daikto. Bet tik manau, nes niekada nebandžiau. O ko man bandyti, jei turiu vyrą? Ko man žinoti, kaip atsidaro automobilio kapotas? Ar daugiau neturiu ką veikti?

Taip šeimoje buvau tuos lygybės klausimus lyg ir išsprendusi. Mano nuomone, netgi labai sėkmingai. Kol vienądien turguje prisipirkau uogų, o kitądien vėlavau grįžti iš darbo ir padiktavau vyrui, kad reikia išvirti uogienę, nes surūgs. „Žinai, to jau per daug!” – tėškė jis ir žodžius, ir ragelį. Įsiutau kaip pantera, bet neįbaugintas vyras atlaikė visas audras. Tąmet uogienės mes neturėjome, o aš supratau, kad ramybės (tik jau, žinoma, ne teisybės) dėlei šiek tiek moteriškų darbų reikia pasilikti ant savo liaunų pečių. Vien tam, kad galėtumei zyzti ir skųstis, kaip tie darbai juos nuspaudžia…

Moterys meluoja geriau?

Na, kas neatkreips dėmesį į išreklamuotą serialą tokiu pavadinimu? Atkreipė ir mano sūnūs, kuriems tas pavadinimas sukėlė labai daug klausimų. Bandžiau aiškinti, bet susipainiojau, mat kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, o už tų medžių – ir liepto galas. Priėjusi jį kirviu nukirtau: „Ai, moterys apskritai viską daro geriau”. Bet…

Štai čia ir įlindau į pačios sau paspęstus spąstus, mat auginu du galvotus vyrukus. „Jei jos viską daro geriau, tai tegul sau ir daro bei nelenda prie krepšinį žiūrinčių vyrų”, – išgirdau nuosprendį. Skubiai puoliau taisytis, o iš tos skubos štai kas išpuolė iš mano lūpų: „Ne, ne, ne, jos tik ŽINO, kaip viską padaryti geriau!” Matytumėt mano mažių minas. Jos aiškiai sakė, kad pažintis su moterų klano mąstymo subtilybėmis, pradedant tikra motina, jiems sukėlė abejonių. Ir, pripažinsiu, pagrįstų. Nes pripažinti moterys irgi moka geriau. Ir nebesiginčykime, nes vėl susipainiosime, gerai?

Manipuliatorės su kasytėmis

Mūsų draugų kompanija didelė, vaikų joje daug. Tikimybė, kad per atostogas jie užlips mums ant galvų ir dar su pasimėgavimu jas sutryps – didžiulė. Todėl norint suvaldyti šį spiečių (ar, veikiau, uraganą), mes užverčiame mažąją šutvę daugybe taisyklių. Viena jų – mergaitėms pirmenybė.

„Kodėl?! – net pabalęs iš įsiūčio vienąsyk šnypštė mano jaunėlis. – Jos tokios pat kiaulės, kaip ir mes!” O vyresnysis atrado kitų nelogiškumų: „Jei jos visur pirmos, tai visur. Bet torto joms į lėkštutę įdedate pirmoms, o kai reikia eiti miegoti – tai jau berniukai marš praustis pirmi!” Ir visa bernaičių frakcija pareikalavo įstatymų pataisos, kad „pirmenybė” neturėtų reikšti „geresnybės”. Kelioms dienoms įsivyravo lygybė. Tik mergaitės nebūtų moterys, jei lygybės joms būtų gana. Žinote anglišką priežodį: „Visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus”? Tai taikytina ir mums, mažoms ir didelėms moterims. Vyrų atžvilgiu.

Taigi jei mes, senosios, raukome nosis, jei vyrai atsidaro trečią alaus, nors pačios ryte kartais atsibundame nuo vyno skaudančia galva, taip ir jaunosios ima šiepti dantis, kai vaikinai nardo it ruoniai ir nelipa iš jūros, nors jos seniai tirta įsisupusios į rankšluosčius. Nesvarbu, kad maudytis nesinori, bet kodėl kitiems leidžiama gadinti saulėlydžio vaizdą, o ir ką tos mamos sau mąsto – juk jie gali peršalti, nuskęsti? Ir apskritai – kur lygybė, kur?

Širdis džiaugiasi stebint, kaip mergaitės gudrumu aplink pirštą vynioja tiesmukiškosios lyties atžalas. Mergaitės eis miegoti devintą, o berniukai – dešimtą? O jos jau aštuntą išsivaliusios dantis ir su pižamomis susibūrusios buduare žaidžia paslaptingus žaidimėlius, į kuriuos berniukams įsitraukti – tabu. Šiems – dar dvi valandos puikaus laiko, bet ką su juo veikti – nežinia. Tad jie pradeda braižytis apie mergaičių duris ir langus. Nieko nepešę nusprendžia, kad rytoj anksčiau gulti eis jie ir lovoje plieks kortomis. O ko mergaitėms daugiau reikia? Tik to, vaikeliai, tik to…

IEVA ELENBERGIENĖ