Šis savaitgalis buvo toks, na, sakyčiau, užimtas, nes Vilhelmo ir Mortos mokykloje-darželyje vyko jų didžiausia metų šventė (vaje, kiek laiko praėjo, kol prisiruošiau sudėti nuotraukas į šį įrašą – šventė buvo spalio pirmąjį savaitgalį). Vadinasi šį šventė Fancy Fair (jau esu minėjusi, kad neįsivaizduoju, kodėl ji taip pavadinta). Pernai per šią šventę labai lijo, tai, atvėsus orams, nerimavau, ar tik nebus taip pat, kaip pernai.

Ir vis dėlto nerimauti dėl oro neteko: nors ir atvėso, tačiau oras buvo išties gražus.

Šiemet šventė – kaip ir visada – buvo skirta rinkti pinigams mokyklai. Viskas – tėvų savanorių iniciatyva. O vyko labai daug…

a) Didžiojoje palapinėje buvo padaryta salė, kurioje tam tikromis valandomis koncertuodavo tam tikros klasės. Iš tiesų vėliau su Gabrieliumi kalbėjome, kad tai – puiki mintis. Esmė ta: koncertuoja viena klasė (visos klasės darė po choreografinį numerį, už kurį atsakinga buvo klasės mokytoja). Po to, žinoma, visi šaukia „bis!”, tai tą patį „numerį” žiūrime du kartus. Bet nė vienas žiūrovas dėl to neišgyvena, nes…koncertuoja jo vaikas/anūkas/kaimynas/sūnėnas ir pan. Kodėl? Todėl, kad iškart po tos klasės koncerto vedėjas ant scenos pakviečia porą vaikų, su kuriais kaip nors bendrauja (pavyzdžiui, klausė, kaip vadinasi arklio vaikas; klausė, kas moka angliškai vieną ar kitą žodį ir t.t. ir pan.). Kol jis su jais bendrauja (minutę-kitą), pasikeičia ir žiūrovai (ateina koncertuosiančios klasės vaikų tėvai/seneliai/giminės/draugai), ir atlikėjai. Mums ši mintis pasirodė super, nes juk iš tiesų labai vargina atsidėti kelias valandas koncerte, kuriame TAVO vaikas dainuoja/šoka vieną dainą/šokį. Kaip sakant, no offence, bet juk visi suprantame, kad įdomiausia tėvams – jų vaikai. Ypač, kai tie vaikai nėra trejų metų Mocartas ir pan. Be to, beveik visada pamatai ir prieš tavo vaiką koncertavusius, nes ateini anksčiau, kad po to nereikėtų stumdytis. Ir dar. Pavyzdžiui, dabar ramiai išbuvome ir per Vilhelmo, ir per Mortos koncertus su Gertrūda. Kadangi per Vilhelmo miegojo, tai išvis palikome ją prie palapinės. Ar būtume taip galėję padaryti, jei būtų reikėję koncerte būti kelias valandas? Ne! Žodžiu, apie viską pagalvota, nes juk darželinukų/pradinukų tėvai dažnai turi ir mažų vaikų, kuriems ilgas koncertas virstų tiesiog kančia (ir ne tik jiems, bet ir aplinkiniams…)

Mums šiemet nepasisekė tik ta prasme, kad Morta koncertavo šeštadienį 14.30, o Vilhelmas – sekmadienį 15.30, tai teko į mokyklą eiti abi dienas.

b) Mokyklos kieme buvo galima nusipirkti visų tradicinių belgiškų „kiosko” maistų: dešrainių, skrudinintų bulvyčių, blynelių (crepes) ir cukraus vatos. Visa tai parduodavo tėvai savanoriai.

c) Vyko įvairūs tėvų sugalvoti atrakcionai: veidukų paišymas (Morta – jau tradiciškai – atstovėjo didžiausioje eilėje, bet išsipaišė), laimės šulinys, saldainukų stalas (tėvai nupirko saldainukus dėžėmis, o parduodavo juos po vieną. Laaaabai populiarus stalas 😀 ), įvairūs mėtymo atrakcionai (Vilhelmui labiausiai patiko, kur reikėjo kamuoliukus mesti į mokytojų nuotraukas 😀 Kuo daugiau pataikai, tuo geresnį prizą gauni :D).

d) Mokykla buvo užpirkusi mašinėles mažiems  (darželinukams) ir mašinėles vyresniems (pradinukams) vaikams. Šiemet buvo gan juokinga, nes Augustas fiziškai nebetilpo į mažąsias mašinėles! Dar pernai važiavo kartu su Morta/Vilhelmu, o šiemet jie jau sukosi dviese. Į didžiąsias mašinas Augustas su Morta labai norėjo, tai Augustas nuėjo vienas, o Morta – su tėčiu. Vilhelmas iš pradžių labai nenorėjo, vos neapsiverkė, kai nupirkau jam bilietą (nepaklausiau, nes galvojau, kad tikrai norės…) Tačiau – pamatęs, kaip važiuoja Morta, Augustas ir tėtė, užsimanė kartą nueiti su tėte.

e) Mokyklos viduje vyko loterija. Reikėdavo pirkti bilietą ir tada…galėjai laimėti nuo  saldainio iki kuprinės (knygelių, raktų pakabukų, tušinukų, trintukų ir pan.). Visi prizai buvo tėvų sunešti, todėl visi, perkantys loterijos bilietus, aukodavo mokyklai.

f) Sporto salėje vyko didžiulė mugė. Pavyzdžiui, buvo uogienių stalas. Mes buvome paprašyti (prieš porą savaičių) atnešti savo gamybos uogienių. Nesvarbu, kokių. Aš pati neviriau, tai teko paieškoti, ką turiu rezervuose. Nunešiau Gabrieliaus močiutės virtą obuolienę su kažkuo 😀

Dar buvo žaislų stalas. Stalo žaidimų ir dėlionių (ten mes paaukojome ir stalo žaidimų, ir dėlionių). Buvo galima nusipirkti mokyklos marškinėlių, rankšluosčių, kai kurie tėvai pardavinėjo savo darbus (vėlimo darbelius, paveikslus, papuošalus, siuvinius…). Buvo filmukų stendas, kur tėvai pardavinėjo mokyklos šeimų paaukotus filmukus (kasetes ir DVD).  Ir – mano mėgiamiausias – knygų. Knygos – kaip ir visa kita – buvo paaukotos. Ir jų buvo DAUG. Kaip ir kasmet. Ir kainavo nuo 0.30 iki 3.00 eurų. Juokas, kai pagalvoji, kokios čia knygynuose knygų kainos. Prisipirkom du diiiiiidelius maišus knygų.

Mums pasisekė, nes šeštadienį pirmasis pasirodymas buvo Mortulės klasės. Reikėjo ateiti apsirengus baltai. Laiške tėvams buvo parašyta, kad mergaitės turi būti su baltom kelnėm (leggins’ais) ir baltais marškinėliais. Aš taip ir aprengiau, nors šiek tiek išgyvenau, kad bus Mortai šalta. Nuėjusi pamačiau, kad…visos mergaitės aprengtos ilgomis rankovėmis baltais golfais ar marškinėliais. Ėt… Vaikus reikėjo pristatyti į klasę pusvalandžiu anksčiau. Kadangi pati šventė prasidėjo tik 14val, o Mortos pasirodymas buvo 14.30, tai šventėje buvo dar visai mažai žmonių, be to, mes buvome patys pirmieji, kurie galėjo išsirinkti geriausias knygas, žaislus ir pan, kurie buvo parduodami.

Tada – Mortos pasirodymas. Mortulės klasė – mažiausi koncertuotojai. Taip, mokykloje dar yra ir vadinamoji „lopšelio” grupė, kur priimami vaikai nuo 2.5m, tačiau iš tiesų vaikai visame kame dalyvauja tik nuo 1er Maternelle – pirmos darželio klasės. Kai Morta ruošėsi lipti ant scenos, pamojavau jai. Ji laaabai apsidžiaugė. Užlipus ant scenos vėl akimis ėmė ieškoti manęs ir…pamačiau, kad pradeda graudintis. Ne dėl scenos. O dėl to, kad nemato saviškių (brolių nebuvo, nes jiems kaip tik 14.30 yra karate treniruotė. Pažadėjome jiems, kad nufilmuosime ir parodysime Mortos pasirodymą po treniruotės.) Truputį atsistojau ir šūktelėjau. Reikėjo matyti…Atrodė, kad visas tas įsitempimas akimirksniu nuslūgo, veiduke atsirado šypsena. Šokis buvo puikus. Puikiausias dėl to, kad vieni vaikai mojavo tėvams, kiti žiovavo, treti – šokinėjo nusisukę nuo mokytojos, kuri šoko šoniuke, kad vaikai matytų. Puikiausias, nes niekas nemanė, kad tai – problema. Tėvai filmavo, fotografavo, o pasibaigus iš visų plaučių šaukė „bis!”. Ir tai buvo nepaprastai gražu…

httpv://www.youtube.com/watch?v=_uv9Wz6232c

Po Mortos pasirodymo ėjome pramogauti: Morta išsipiešė veidą, valgėme bulvyčių, cukraus vatos, važinėjome mašinomis ir pirkome saldainius. Po to dar su vaikais užėjome į erdvę, kur buvo parduodami žaislai. Mortai – koncerto pabaigos proga – leidome išsirinkti, ką tik nori. Tai Morta išsirinko lėlytę ir vežimėlį. Kaip Gabrielius pasakė: tai, ko labiausiai jai trūksta 😀 😀 😀 (Augustas išsirinko tamsoje šviečiančių žvaigždžių rinkinį, Vilhelmas – bitutę-raktų pakabuką, o Gertrūda – UNICEF meškutį). Visi laimingi išėjome, nes vaikai išsirinko, ko tik nori, o mes sumokėjome tik 12eu 😀

Po visko grįžome „nusikalę kaip ciuckiai”. Vaikai įsijungė filmuką, pavakarieniavom…Puiki diena!

Sekmadienį ėjome tik į Vilhelmo pasirodymą. Aš nepamačiau, kaip Vilhelmas išėjo su basutėmis. Kai pamačiau, pyktelėjau kaip reikalas (man basutės+kojinės=peilis). Ypač, kai išeidama pasakiau, kad autųsi batelius. Nuvedžiau į klasę ir nuėjau į salę, kur susitikome su Gabrieliumi, Augustu, Morta  ir vežimaityje miegančia Gertrūda. Kadangi sekmadienį Vilhelmo klasė koncertavo ne pirma, tai teko nemažai laukti (pasirodymai tiek užsitęsė, kad teko išlaukti dviejų klasių pasirodymus).

Vilhelmo klasė pasirodė kartu su kita pirma klase (iš viso mokykloje yra trys pirmosios klasės): vienas šokis buvo tik abiejų klasių berniukų, kurį šoko ir Vilhelmas. Mažius sušoko ir atrodė puikiai. Kai nuėjau pasiimti, išėjo patenkintas it slyva. Pasakiau, kad aš klydau: jis su savo tamsiomis basutėmis ir tamsiomis kojinėmis prie tamsių džinsų atrodė PUIKIAI. Ir žinote, ką jis man atsakė? Jis pasakė: „Mama, matai, kaip visada reikia pirma pamatyti, o po to tik sakyti?” Ir iš tiesų…jis buvo VISIŠKAI teisus. Kaip gera, kai turi supratingą sūnų, kuris atleidžia tau tavo kvailus užsipuolimus…

Vilhelmo mokytoja šoko apačioje priešais sceną, kad pirmokėliai matytų judesius:

httpv://www.youtube.com/watch?v=UchKkBP0Hz0

Po Vilhelmo pasirodymo kartu su draugais ėjome į rudenėjantį parką: vaikai prikrovė pilną Gertrūdos vežimą kaštonų, o Herkus su Gertrūda tobulino savo vaikščiojimo įgūdžius. Graži diena, gražus vakaras, gražus rudenėjantis Briuselis…

Štai ir pasibaigė viena didžiausių metuose mūsų vaikų švenčių. Praėjo sklandžiai: buvome sveiki, vaikai neišsigando, palepino ir oras. Ir dar kartą galėjau pasidžiaugti mokykla-bendruomene. Kur niekas nesitiki, kad kas nors kitas duos pinigų, kas nors kitas padirbės, kas nors kitas paaukos, o viską daro drauge. Ir džiaugiausi, kad mes buvome šios šventės ir esame šios bendruomenės dalimi…