Kai tvarkiau senąjį savo kompiuterį (prieš perkeldama info į naująjį), radau tekstą, rašytą netrukus po Mortos Sofijos gimimo. Norėjau tada įdėti į tinklaraštį, tačiau pagalvojau, kad turiu laukti gimtadienio – tada šis įrašas bus tikrai ypatingas. Man pačiai buvo taip keista skaityti savo tuometines mintis. Nors, teisybę pasakius, nemanau, kad mano rašymo stilius labai pasikeitęs:)
Mortos-Sofijos gimimas (rašyta 2006-tikriausiai-vasario-mėnesį)
Naktį iš sekmadienio į pirmadienį pradėjo kamuoti keistas skausmas nugaroje. Keistas, tačiau kartą jau patirtas – taip buvo su Augustu prieš beveik penkerius metus. Prisiminiau, kad tas skausmas turi vis stiprėti…Tai rodė PRADŽIĄ. Aš sau ramiausiai atsiguliau, tačiau paryčiais skausmas buvo nebemalonus. Paskambinau Daunoravičiui, susitarėme, kad atvažiuosiu. O mašina – kaip tyčia – neužsivedė. Nieko nuostabaus, nes už lango – -(MINUS!)26 laipsniai. Tądien labai daug mašinų neužsivedė. Skambinome į taksi, tačiau pasakė, kad reikės laukti dvi valandas, o gal ir ilgiau. Teko „iškviesti“ mano tėtį (nes jo mašina stovėjo garaže, tai užsivedė), kuris padėjo Gabrieliui užvesti mašiną, o mane nuvežė į Antakalnį (Gabrielius tuo metu išvažiavo pirkti galingesnio akumuliatoriaus. Susitarėme, kad – jei jo prireiks – skambinsiu).
Ligoninėje mane apžiūrėjo, išklausė vaikelio širdies tonus. Nieko. Kaip tai nieko?!?!?!?! Nes aš jau sėkmingai jaučiau tikrai ne NIEKĄ. Na, bet ne veltui gyd.Daunoravičius jau gimdant Augustą man patarė pasinaudoti epidūriniu nuskausminimu, nes mano „skausmo slenkstis“ – ne iš didžiųjų. Tikriausiai būtų paleidę namo, BET koją pakišo mano bronchitas – nusprendė jį gydyti ligoninėje. Antibiotikais. Taip ir likau.
Pirma diena taip ir pralėkė: kraujo tyrimai, vaikelio širdutės tonų klausymas, kardiograma, echoskopas. Echoskope gydytoja ir klausia: „Ką turite namuose?“ Sakau: „Du berniukus“. O ji: „Ruoškitės mergytei. O kojų ilgumas!!!”. Tai man net kojos nutirpo…Mergytė?!?!?!?! Taip sužinojau, kad turėsime dukrą. Nedelsiant išsiunčiau žinutę Gabrieliui. Vakare į ligoninę atėjo Gabrielius, žiūrėjom Kusturicos filmą „Underground”… Toks keistas jausmas apėmė, nes aplink nelakstė vaikai, ir mes niekur neskubėjom, o ligoninėje buvo tylu tylu. Tą naktį miegojau viena keturvietėje palatoje.
Antradienį iš pat ryto sužinojau, kad „gimdysiu“ trečiadienį. Štai tau ir planai! Kaip sakoma: Žmogus planuoja, Dievulis koreguoja. Taip ir mums: buvome nusprendę, kad leisime pačiam vaikučiui pasirinkti gimimo dieną, o teko gimti „planuotai“. Vienu žodžiu, mūsų trečias vaikas suplanuotas NUO…IKI. Aš antradienį puoliau prie darbų, nes dar labai norėjau baigti porą straipsnių, tai buvau pasinėrusi darbuose. Baigus straipsnius, ėmiau skaityti „Golemą“ – taip net nepastebėjau, kad užsipildė visa palata. Po „Golemo” į rankas čiupau Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji” – tiesiog jaučiau begalinį norą vėl skaityti Dostojevskį. Kaifavau ir, atrodo, nemačiau nieko kito pasaulyje. Viena iš „kolegių“ pažino mane iš „Mažylio“. Vis klausinėjo kaip „patyrusios“, o man toks juokas… AŠ??? PATYRUSI??? Atrodo, pati tik ką buvau TEN, kur viskas dar baugina, viskas neaišku, o dabar sau dalinu patarimus į kairę ir į dešinę, tačiau tikrai nesijaučiu „patyrusi“.
Atėjo anesteziologė. Kaip apsidžiaugiau – ta pati, kuri buvo ir per Augustą, ir per Vilhelmą. Man ji labai patiko. Susitarėme, kad norėsiu epidūrinio nuskausminimo. Vakare atėjo sesuo, tėvai, o vėliau – palikęs vaikus proseneliams – ir Gabrielius. Pasėdėjom, pakalbėjom ir išsiskyrėm iki ryto. Jau visai vakare man davė dozę „nusiraminimui“, tačiau aš jau antrą valandą pabudau į tualetą. O po to kažkaip taip ir nebeužmigau giliu miegu, nes palatos draugės vis kėlėsi tuo pačiu reikalu…Tik, atrodo, ėmiau smigti į miegą, kaip išgirdau akušerę sakant: ateikite į procedūrinį. Buvo beveik septinta valanda ryto. Tai aš ir nukrypavau į tą procedūrinį, kur mane paruošė operacijai. Po visų paruošiamųjų procedūrų nuėjau į dušą, apsivilkau jau ligoninės marškinius, pastatė man lašinę ir…atsiguliau laukti. Prieš aštuonias atėjo Gabrielius. Po truputį atsėlino baimė. Na, tokia ne baisi baimė, o iškilminga baimė. Kaip yra sakoma: geros dozės adrenalino ir streso yra gerai: jos sukaupia žmogų, priverčia jį būti atsakingesniu. Taip ir aš. Susikaupiau. Operacija vėlavo, nes teko kažką operuoti neplanuotai. Tas laukimas…Jis atrodo TOOOOOKS ilgas. O tada – visai netikėtai – iėjo akušerė ir pasakė: važiuojam. Aš: O kaip Gabrielius? O ji: Palauks laukiamajam. Vos nenumiriau vietoje…KĄ??????????????????????????????????????????????????????????? KAIP TAI LAUKIAMAJAME??????? O ji: man Daunoravičius nieko nesakė, aš nenoriu problemų. Ale, galvoju, lakūdra tu lakūdra…vietoj to, kad mane nuramintų, pasakytų, kad vyras bus kiek galima arčiau ir t.t. ir pan. Ji man mat problemų nenorinti!!! Tai aš vėl savo dainelę anesteziologei. O ji man kaip žmogus paaiškino, kad nemažai gimdymų, kad netoliese vyksta gan sunkus gimdymas, kuris gali komplikuotis į operaciją ir paprasčiausiai nėra galimybių šįkart leisti Gabrielių į operacinę (su Vilhelmu jis buvo operacinėje), tačiau jis viską galės stebėti pro stiklą ir iškart pamatyti/paimti kūdikėlį. Na, nusiraminti tai aš nenusiraminau, bet „ant dūšios“ pasidarė lengviau.
Kurį laiką operacinėje bendravau tik su anesteziologe. Dar buvo viena daktaryte, kuri, manau, buvo rezidentė, nes mano anesteziologė jai viską aiškino, visko klausinėjo. Labai įdomus jausmas. Pavyzdžiui, sako: adatą leidžiam 5cm. O aš sėdžiu sau ir „kaifuoju“ nuo tokios informacijos. Šiaip, teisybę pasakius, man tikrai patiko tai, kad girdėjau ir visus vaistų pavadinimus ir tiksliai tai, ką daro. Mėgstu bent jau įsivaizduoti, kad kontroliuoju situaciją. Atsiguliau. Labai nesinorėjo nuleisti kojų. Anesteziologė pasakė, kad galėsiu nuleisti tada, kada panorėsiu. Kai pradėjo tirpti, užsinorėjau. Tada mane pagnaibė, bet aš jau nieko nebejaučiau – tik tai, kad man gnybia… Pakvietė gyd.Daunoravičių. Pradėjo kristi mano pulsas (kaip supratau, dėl bronchito), tai uždėjo deguonies kaukę. Nors ji man buvo labai nemaloni (labai džiovino lūpas), tačiau juk viskas dėl vaikelio. Anesteziologė vis patepdavo mano lūpas vandeny suvilgyta vata – tikras išsigelbėjimas. Epidūrinės nejautros įdomus dalykas yra tas, kad viską jauti: jauti, kaip tave pjauna, kaip „plečia“ ir pan. – nejauti tik skausmo. Aš dėl to ir norėjau epidūro, nes man patinka jausti – tada neguli kaip daržovė, o kažkaip irgi dalyvauji operacijoje. Be to, anesteziologė vis pasakydavo, koks dabar etapas. Kai pasakė, kad tuoj gims vaikelis, paprašiau, kad duotų man ranką, kurią aš spaudžiau (ačiū Jums už tai!). Ir…GIMĖ MERGYTĖ!!! Kai prinešė ją, tai ji – be jokių abejonių – buvo pati gražiausia naujagimė mergytė kokią man yra tekę matyti! Smagiausia buvo tai, kad visi aplink irgi ja grožėjosi, o mano vyras nufotografavo pirmąsias jos gyvenimo akimirkas. Man didžiausią įspūdį padarė pasišiaušę juodi ilgi plaukučiai ir suraukti antakiai. Kai ją prinešė, tai aplink susirinko visi, tuo metu buvę gimdykloje, bet aš nieko nemačiau – tik mūsų mažylę.
Kai mane susiuvo, nuvežė į intensyvios terapijos palatą. Ten jau susitikau su Gabrieliumi, kuris papasakojo, kokios buvo pirmosios mažylės gyvenimo akimirkos, kaip ją svėrė, matavo ir t.t. Abu sutarėme, kad gimė Morta Sofija. Mat Morta – toks tvirtas vardas. Ir kokios trapios, gležnos mergaičiukės juo nepavadinsi… O vat 3.700kg ir 54cm juodakasei rimtuolei toks vardas – kaip čia buvęs! Morta reiškia (iš senovės aramėjų) „valdovė“, o Sofija – „išmintis“, be to, tai mūsų abiejų giminės vardas.
Mortą mums atnešė po kelių valandų. Mes vis raginome, kad atneštų anksčiau, bet ji miegojo. Tik prabudo – iškart atnešė. Truputėlį pramerkė vieną juodą it anglis akį, įvertino savo gimdytojus, atsigėrė pirmojo pienuko ir vėl „smigo“. Tokia ir dabar: atsimerkia, griežtai apsižvalgo, sočiai pavalgo ir…vėl užmiega. Pienuko užtenka sočiai – jau ligoninėje gyd.Daunoravičius sakė, kad išmaitinčiau ir du, tačiau rinkos ekonomika daro savo ir dabar jau pasiūlos-paklausos sistema beveik susireguliavo. Naktį miega su mama ir tėčiu (taip daug paprasčiau maitinti!), o dieną arba ant rankų, arba rožinėje lovytėje. Broliai laaaabai džiaugiasi. Tikrai. Jiems Morta – stebuklas. Kaip, beje, beveik visiems, nes vis dėlto po dviejų vaikinų susilaukti mergytės ir yra stebuklas!
————————-
2012-01-25
Kai jau turėjome du berniukus, dėl Mortos buvo bene didžiausio lūžio sprendimas: ar planuojame trečią vaiką, ar ne?! Na, aš nesu mananti, kad tiek, kiek ateis, bus gerai. Teisybę pasakius, aš tikriausiai viena didžiausių atsivertėlių mąstysenoje, kiek (mūsų) šeimai reikėtų vaikų. Prieš Mortą buvau pasiekusi kritinį tašką: atrodė, kad berniukai jau ūgtelėję (Vilhelmui buvo dveji, Augustui – treji), atrodė, kad gyvenimas po maitinimo-nėštumo maratono jau turi prošvaisčių grįžti į normalų. 🙂 Žodžiu, susėdome ir nusprendėme: arba dabar, arba jau nežinia, ir kaip, ir kada, ir ar. Ir nusprendėme: dabar. Ir tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Be jokios abejonės.
Morta yra tas vaikas, kuris kasdien stebina. Pirmūnių pirmūnė priešmokyklinėje klasėje (mokytoja man ją liaupsina kaskart, kai susitinkame), užsispyrusi iki nugriuvimo. Išdidi iki negalėjimo. Kadangi man išdidumas yra vertybė, tai džiaugiuosi, kad ji tą turi. Aristokratė iki kaulų smegenų. Kai, atrodo, ją apsikabinsi, ji mandagiai nusišypso ir, atrodo, išsprūsta pro pirštus it smėlis, it vizija. Kai supyksta, gali pažvelgti it Medūza – maža nepasirodo. Tokia tolima ir tokia be proto artima. Ji yra tas vaikas, su kuriuo šiandien man lengviausia identifikuoti save-šešiametę-mergaitę. Ir tada, atrodo, galėčiau papasakoti apie visas savo darytas klaidas ir apie visus savo atradimus, kad ji siektų aukščiau, eitų toliau ir daug rečiau sukluptų bei daug daugiau kalnų nuverstų. Bet, žinia, ji darys taip, kaip manys esant geriausia. God speed. Kita vertus, koks gali gimti vaikas, kurį tėvai pasitiko su Kusturicos „Underground” ir Dostojevskio „Pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais” ant naktinio stalelio?!?!?!
