Vis noriu parašyti, kad mūsų Morta debiutavo teatre. Pati apie spektaklį rašyti nelabai galiu, nes man vien tai, kad girdėjau savo vaiko balsą, padarė šį spektaklį tokiu, kuriam nėra lygių. Mūsų Morta spektaklyje „Berniukas ir žuvėdros” (gegužę dar rodys ir Vilniuje, Mažajame teatre) įgarsino vieną iš žuvėdriukių (kitą įgarsino bendraamžė mergaitė, o jų senolę – Veronika Povilionienė). Morta įgarsino tą žuvėdrą, kuri yra tokia panaši į ją, kad, atrodo, jai net nereikėjo vaidinti. Kai mergaitės-žuvėdros pradėjo kalbėti, jų balsai atrodė panašūs, tačiau tuoj atskyriau Mortą iš tos švelnios ironijos jos balse, kurios gamta jai nepagailėjo. Kadangi Morta tikrai daug laiko ir energijos skyrė šiam įrašui (būdavo, kad grįžta jau kai broliai ir sesė miega), sėdėdama premjeroje žinojau, kokio sunkaus tik ką sulaukusios septynerių metų mergaitės darbo visa tai pareikalavo. Ir didžiavausi ja iki pasaulio krašto ir atgal. Ir kai ji išėjo į sceną nusilenkti su visais aktoriais, kai švytėjo vis prieinant kitiems pasidžiaugti ja, mačiau, kad jai visos tos pastangos atsipirko su kaupu, o aš pati negalėjau sulaikyti pasididžiavimo ašarų.
Apie patį spektaklį man gražiai parašė Meda Petrikaitė savo tinklaraštyje teatre:
„Berniukas ir žuvėdros“ – nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.
Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore – tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne – tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti – jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį…
Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą – dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti – pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais – dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. <…> suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę – duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą – leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to – į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.
Žuvėdros čia – vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka – tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai… <…> Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus. Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.
Labai gražu, ar ne?
Mūsų Gertrūda Elena, žiūrėdama šį spektaklį, vietoje susigraudino. Neįtikėtina, kokie protingi yra vos ketverių metų vaikai. Mudvi sėdėjome greta p.V.Povilionienės, tai ji vis šypsojosi girdėdama Gertrūdos komentarus (nes ji komentavo ojojoi – gerai, kad moka komentuoti vidaus balseliu). Spektaklis patiko ir Vilhelmui, ir Augustui. Žodžiu, amžiaus cenzo nėra. Manau, kad spektaklis įdomus ir 4 mečiui, ir 40mečiui. Priverčiantis susimąstyti. Graudinantis. Pasibaigiantis akimirksniu, bet paliekantis daug minčių, kurios nepalieka ilgai po to, kai nutilo plojimai.
Mortai pasakėme, kad po premjeros kitą dieną važiuosime pirkti jai dovanos. Iš pradžių ji lyg ir norėjo LEGO, tačiau vėliau sugalvojo, kad vis dėlto nori ne LEGO, o vaikščiojančio šuniuko. Spėkite, kiek su juo žaidė?! Bet – kadangi vis apie jį pasvajodavo, o šįkart pažadėjome, kad tikrai galės išsirinkti sau dovaną – namuose atsirado lojantis pūkuotas dirbtinis šuo (atsidūstu…)
Mortai Sofijai patiko vaidinti. Mums patiko, kad jai buvo gera. Jau nekalbant apie tai, kad daug laiko praleido su seneliu, susipažino su režisieriumi Gela Kandelakiu ir suprato, koks sunkus (ir įdomus!) yra šešėlių teatro ir apskritai aktoriaus darbas. Tikiu, kad tokios patirtys leidžia vaikams pajusti pasaulį taip, kaip neleis jokios išgirstos istorijos ir – neabejojoju – net ir jei tai bus vienintelė Mortos patirtis teatre, ji jau visą gyvenimą į teatrą eis šiek tiek kitaip.