Vis rečiau rašomi tai, ką dar mūsų kartos žmonės pavadintų „tikru“ laišku – ranka rašytas laiškas. (Nors – bent jau man – nepaprastai malonu gauti atvirlaiškį arba ranka rašytą laišką…nepaprastai malonu). Mūsų vaikams „tikras“ laiškas jau yra elektroninis laiškas. Žinoma, kai kurie dar žino, kad, pavyzdžiui, promočiutei elektroninio laiško neparašysi, tačiau tikrai ne visi. Žinoma, kaitos kratytis nereikia. Galbūt tai ir yra nauja „norma“ kompiuterizuotame pasaulyje? Juk darbe mažai kas bėra rašoma ranka, o universitetuose jau dažnai net nebepriima darbo, jei jis rašytas ranka. Visuomenė prisitaiko, ir tiek.

Atrodo, dėl to nenuostabu, kad kasmet dailiajam rašymui skiriama vis mažiau ir mažiau dėmesio. Na, gal mokykloje to dėmesio nemažeja (tarkim), tačiau namuose – tikrai taip. Kai kurie tėvai netgi prie vaikų sako: na, ko tu čia taip vargsti? Juk visvien viską labai greitai tik spausdinsi. Ar šie tėvai teisūs? Ir jei neteisūs, tai kodėl mokėti/išmokti rašyti yra svarbu? Ir kodėl, pavyzdžiui, JAV rašymo egzaminas buvo pridėtas, o ne pašalintas iš baigiamųjų mokyklos egzaminų sąrašo?

Pradėkime nuo visiškai praktinių dalykų. Rašymas rašytinėmis, o ne spausdintinėmis raidėmis vyksta daug greičiau: jeigu laikote egzaminą, jums liks daugiau laiko klaidoms taisyti. Kitas įdomus faktas: iš 1.5mln moksleivių, kurie JAV laikė brandos egzaminus, tik 15proc parašė rašinėlius rašytinėmis raidėmis, tačiau net 85proc iš parašiusiųjų egzaminą išlaikė geriau, nei tie, kurie rašė spausdintinėmis raidėmis. Tokie skaičiai rodo, kad galima kalbėti apie kažkokias tendencijas, ar ne?

Kita priežastis, kodėl svarbu išmokti rašyti rašytinėmis raidėmis yra ta, kad tie vaikai, kurie taip rašo…geriau skaito. Tiesiog treniruodamasis rašyti vaikas „įrašo“ raides ir jų junginius į vaizdinę savo atmintį. Tai leidžia jiems negalvojant „atpažinti“ raides, o toks atpažinimas yra būtinas norint gerai skaityti.

Dar viena priežastis. Jei vaikas negalvoja apie patį rašymą, jis gali galvoti apie esmę: dėlioti savo mintis ir stilistiškai teisingai jas išreikšti. Taip pat nenuostabu, kad vaikai, kurie gerai rašo, rašo daugiau, o jei daugiau rašo, vadinasi, ir daro mažiau klaidų, ir geriau rašo iš esmės. Jeigu vaikas gerai rašo, jis labiau pasitiki savimi ir nenuostabu, kad jam geriau sekasi mokykloje. Tą savo tyrimais grindžia ir Vandenbilt‘o Universiteto profesorius C.Graham‘as – vaikai, kurie neišmoksta rašyti, vyresnėse klasėse sunkiai konspektuoja ir net sunkiau koncentruoja dėmesį į pamoką (nes reikia koncentruotis į rašymą). Taigi jis siūlo nepamiršti dailyraščio, tačiau galbūt keisti metodus, kuriais jis yra mokomas.

Visų pirma, ką galėtų pedagogai padaryti dar darželyje – išmokti vaiką taisyklingai laikyti rašiklį. Labai dažnai į priešmokyklinę (ir net pirmą) klasę ateina vaikai nemokėdami taisyklingai laikyti rašymo priemonės. Tai gali būti todėl, kad vaikai dabar daugiau žaidžia kompiuterinius žaidimus ir žiūri televizorių, o ne piešia ir „rašo“. Be to, rašymas – sunkiai įgyjamas gebėjimas. Pagal sunkumą jis prilyginamas kalbos išmokimui. Ir dar – manoma, kad dailyraščio vaikai neturėtų būti mokomi iki trečios klasės, nes iki aštuonerių metų vaikas nėra pasiruošęs pagal savo raidą.

Žinoma, nebesugrįš tie laikai, kai vaikai mokykloje kelias valandas sėdėjo palinkę virš pratybų sąsiuvinių ir dailiai (arba ne taip dailiai) rašė tą patį per tą patį. JAV pastebėta, kad dabar moksleiviai mokosi dailyraščio 15-20min per dieną ir dar nebūtinai kas dieną.

Be to, mokytojai, nenorėdami pakenkti vaiko motyvacijai mokytis, dažniau vaikus giria ir nebeliepia perrašyti, jei šie rašo ne taip gražiai, kaip norėtųsi. Žinoma, iš tiesų juk svarbiau, KĄ vaikas parašo, o ne KAIP, tačiau, atrodo, tai yra susiję.

Ir dar. Ugdymo programos vis labiau „apkrautos“, vaikams žinių kartelė keliama vis aukščiau, todėl nenuostabu, kad tokie dalykai kaip gamtos mokslai bei matematika išstumia dailyraštį.

Ką internetinėse diskusijose sako žmonės? Surinkau keletą „už“, nes tie, kurie „prieš“, dažniausiai tiesiog neigia tai, ką sako „už“:

– Dailyraštis yra geriau suprantamas ir lengviau išmokstamas vaikams, turintiems kai kurių sutrikimų, pavyzdžiui, disgrafiją (raidžių sumaišymas rašant). TAČIAU yra tam ir prieštaraujančių.

– Jeigu rašoma rašytinėmis raidėmis, rašoma greičiau, nei spausdintinėmis

– Dalyraščiui dažniausiai naudajami parkeriai (o ne pieštukai ar tušinukai), todėl žmogus mokosi rašymo kultūros

– Kai kuriose mokyklose reikalaujama, kad įteikiant darbą būtų parodytas juodraštinis darbo variantas, rašytas ranka – taip siekiant išvengti plagiarizmo

– Žmonės, kurie rašo tik kompiuteriu ir įsijungia taisymo programą, paprastai daro daug klaidų, nes kompiuteris taiso jų klaidas automatiškai, todėl jie niekada neišmoksta nedaryti klaidų

– Ne visada viską galima pateikti kompiuteriu (pavyzdžiui, per egzaminus rašoma ranka), todėl norėtųsi, kad raštas būtų bent jau normaliai įskaitomas

Taigi…ar verta mokyti dailyraščio? Mes su Augustu kiekvieną mielą dieną „gražiai rašome”. Ir šiaip – kai jis rašo kokias nors žinutes – prašau, kad rašytų įskaitomai. Vien dėl pagarbos skaitytojui. Vakar kalbėjau su drauge, kurios sūnus – vienmetis su Augustu. Užklausiau, ar Lietuvoje jiems vis dar yra dailyraščio pamokos (prisimenu tokias iš pradinių klasių…man visai patikdavo:)). Sakė, kad nėra. Aišku, gali būti, kad Lietuva atkreipė dėmesį į naujausius tyrimus, ir vaikai nebus mokomi rašyti rašytinėmis (ir kai visos sujungtos)  raidėmis iki antros/trečios klasės. Bet gali būti ir taip, kad tai nebėra būtina…Keičiasi laikai, keičiasi papročiai:)