Kai parašydavau, kad teks grįžti į Lietuvą, daug jūsų klausdavote, į kokias mokyklas leisime vaikus. Prisimenu jūsų komentarus, kurie tada atrodė dar tik labai tolima realybė, o šiandien visa tai – aktuali realija. Todėl pagalvojau, kad bus įdomu, kaip mes ieškojome ir rinkomės mokyklas vaikams Lietuvoje.

Aistros nurimo tik šį pirmadienį, kai į mokyklą išėjo ir Augustas. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad apie tai, jog grįžtame į Lietuvą, sužinojome lapkričio 29. Apie tai, kad turime grįžti sausio pradžioje – gruodžio 10. Aš pati gruodžio 4-9 dienomis buvau Lietuvoje, nes kaip tik tuo metu buvo Vaikystės Sodo Kalėdinis koncertas, kurio jokiu būdu negalėjau praleisti…

Taigi grįžau ir sužinojau, kad kraustomės. Tuo pačiu artėjo visos šventės vaikų mokyklose, buvo daugybė renginių. Žinoma, ėjome ten, kur negalėjome neiti, tačiau vis vien tai buvo nemažai. Ir dar. Gabrielius dirbo iki pat paskutinės dienos, tad tikrai sukomės it voverės. Jeigu kas nors papasakotų, manyčiau, kad tai nėra įmanoma. Arba labai labai sunku. O teko pačiai išgyventi ir, kaip sakant, nieko, gyvi 🙂 Bet kuriuo atveju – tol, kol buvome Belgijoje, apie vaikų mokyklas Lietuvoje negalvojau nė akimirkos.

Todėl džiaugiausi, kad apie mokyklas galvojome…prieš trejus metus. Ką mes darėme? Na, visų pirma užpildėme dokumentus į Prancūzų mokyklą Vilniuje ir kiekvieną mėnesį sąžiningai taupėme. Są-ži-nin-gai. Taip, kad tikrai jautėme. Ir visus 3.5 metų. Nė vienas mėnuo nebuvo išimtis. Ir, žinoma, ieškojome ir lietuviško varianto.

Kokie variantai buvo? Trys. Jėzuitų gimnazija, Šolom Aleichemo vidurinė mokykla (dar vadinama Žydų mokykla) ir Šiuolaikinės Mokyklos Centras. Sustojome ties šia mokykla. Patiko. Be to, ir vyro jauniausioji sesuo mokosi šioje mokykloje (o mokėsi dar viena sesuo ir brolis), patinka ir džiaugiasi. Dar. Man nepaprastai patiko, kad direktorius kalbėjo apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Įdomu, kiek mokyklų direktorių Lietuvoje galėtų kalbėti apie šias mokyklas?! Na, ir šiaip patiko. Man patiko senas pastatas, man patiko, kad ten daug kas ne taip, kaip įprastoje mokykloje. Kliuvo tos 45min trunkančios pamokos (Beje, dabar jau žinau, kad tai žadama keisti…tikiuosi, nesusidurs ŠiMC su neįveikiamomis biurokratinėmis kliūtimis!), bet ką jau čia…juk visur yra tos pamokos, čia man nepatinka iš principo!

Kadangi pavyko taupyti taip, kaip planavome, Vilhelmą ir Mortą galėjome leisti į Prancūzų mokyklą. Vaje, kaip tai palengvino mūsų gyvenimą! Įsivaizduojate – dėl 3 iš 4 (nes Gertrūdą įsivaizdavau TIK Vaikystės Sode) vaikų ramybė – ar gali būti geriau?!

Liko Augustas. Atrodė, kad nesudėsiu bluosto, kol nežinosiu, kad Augustas eina į tinkamą jam mokyklą. Prancūzų mokykla atrodė neįmanomybė – juk vaikas mokėsi prancūzų kalbos tik kaip trečios užsienio kalbos. Taip, keturis kartus savaitėje, tačiau jis, lietuvis, mokėsi anglakalbėje mokykloje Belgijoje prancūzų kalbos. Vis dėlto nunešėme dokumentus į Tarptautinę Amerikos mokyklą Vilniuje. Manau, kad tiesiog tikėjomės stebuklo, kuris neįvyko. Per susitikimą direktorius sakė, kad iš visų dokumentų matosi, kad Augustas – puikus mokinys, kad AISV – tinkamiausia mokykla jam Lietuvoje ir t.t. ir pan., tačiau, kaip sakant, susimokėkit, ir mes jį priimsime išskėstomis rankomis! 🙂 O mokėti reikia daug. Mums – absoliučiai per daug. Taigi pavarvinome seilę ir išėjome.

Ir tada kilo mintis – o gal vis dėlto paklausti prancūzų mokyklos direktoriaus? Susitikome. Pasakė, kad Augustui teks laikyti prancūzų kalbos ir matematikos egzaminus, nes jo prancūzų kalba turi būti tokia, kad jis galėtų visko mokytis prancūziškai pagal Prancūzijos programas. Trumpinant ilgą istoriją – Augustas išlaikė egzaminus taip, kad direktorius buvo maloniai nustebintas, o mes, švelniai tariant, išvirtome iš koto! Jis juos išlaikė PUIKIAI. Taigi šį pirmadienį Augustas iškeliavo į Prancūzų mokyklą kartu su broliu ir sese, kurie per savaitę jau buvo apsipratę.

Kaip vaikai adaptavosi? Anot Mortos: Mama, tu gali patikėti, vaikai čia kalba ir lietuviškai! O jau šiandien klausė, ar jos nauja draugė Ugnė galės atvažiuoti pas mus nakvoti. Vilhelmas irgi jau susirado draugą. Žodžiu, abu vaikai kol kas laimingi ir patenkinti. Kiek sunkiau įsivažiuoti man, nes aš vis ką nors pamirštu, bet, manau, čia yra pati mažiausia blogybė iš visų, kurios galėjo nutikti.

Augustui labai patiko direktorius ir labai džiaugiasi, kad jo mokytojas – vyras. Sako, kad patinka. O tai – esmių esmė. Be to, šiandien dar pasakė, kad matematikos užduotys (bent jau per dvi dienas) yra šiek tiek lengvesnės, nei Briuselyje, bet įdomesnės.

Sunkiausiai adaptuojasi Gertrūda. Ji siaubingai nekenčia kombinezono. Visiškai jo nesivelka, velkant plešia, o jei pasakome, kad eisime į lauką, tai iškart sako, kad nesivilks kombinezono 🙁 Be to, sako, kad čia – ne jos namai. Pirmosiomis dienomis sakė, kad čia Ingos (kokios Ingos ir kodėl būtent jos – neklauskite :)), o dabar – kad čia bočiaus namai. Vėl pradėjo reikalauti, kad miegotų su mumis. Siaubingai nenori kur nors pasilikti. Yra irzli ir jautri.

Kuo toliau, tuo labiau tikiuosi, kad visa tai greitai baigsis, nes jau pradedu jausti nuovargį ir kantrybės trūkumą. O gal tas nuovargis tiesiog dėl to, kad viskas dėžėse ir tenka laipioti per jas tarsi kasdien kopčiau į kalnus?! Vaikystės Sodo buhalterė prašo vaikų gimimų liudijimų, o aš net neįsivaizduoju, kur jie… Žodžiu…

Ir viskas būtų kaip ir nieko, jei namai nebūtų kimsynas. Grįžę juos radome taip nudrengtus, kad antrą dieną atsisėdau ir raudojau kruvinomis ašaromis. Kai išvažiavom iš Belgijos, palikome namus – abu su Gabrieliumi pripažinome – jei ne gražesnius, tai tikrai tokius pačius, kokius radome: net spintos dureles suveržėme, šaldytuvą atlaidinome, kiemą sutvarkėme, grindys ir langai buvo nuvalyti ir pan. Vilniuje Gabrielius pabandė atitraukti užuolaidas, ir jį ištiko astmos priepuolis – abejoju, ar jos buvo plautos, nes net spalva buvo pilkšva… Indaplovė – sudeginta. Skalbyklė – supūdyta ir sugadinta nebepataisomai. Kelios lentynėlės išlaužtos, grindys „apkerpijusios” (tiesiog akivaizdu, kad retai buvo plautos), o atidarius spintelę, kurioje virš kriauklės nudžiūva puodukai, vos neapsivėmiau, nes ten buvo pelėsiai/purvas ir vos ne kirminai. Niekaip nesuprantu, nes nuomininkai tikrai atrodė normalūs, normaliai mokėjo (kai anie nuomininkai paliko 11 000 skolą) ir kultūringai susirašinėjome.

Štai taip – bandydami atsišveisti namus ir iškraustyti daiktus iš dėžių – gyvename, ir vaikai pradėjo lankyti mokyklas.  Iš tiesų tos mokyklos yra giedra tamsoje, nes bent jau man tai yra svarbiausia. Visa kita – detalės. Todėl džiaugiuosi be galo be krašto, kad apie vaikų mokyklas pradėjome galvoti prieš trejus su puse metų… Nes tai, kad vaikai pasakė, jog mokykla yra gera, buvo it muzika mūsų ausims ir balzamas širdžiai!

Ko tikiuosi? Tikiuosi, kad vis dėlto įvyks stebuklas, ir Augustas galės lankyti tą mokyklą, kuri jam yra geriausia. Tikiuosi, kad Morta ir Vilhelmas ir po pusės metų (bei daugiau) manys, kad jų mokykla – tokia pati puiki kaip ta, kurią paliko Belgijoje. Ir džiaugiuosi, kad Gertrūda lanko ir lankys Vaikystės Sodą, nes niekur kitur palikdama savo vaiką nebūčiau tokia rami dėl ugdymo kokybės 🙂