http://www.alfa.lt/straipsnis/164318

Vaikai, kurie rašo laiškus, suteikia juos gaunantiems daug džiaugsmo. Be to, jie gali patirti ir laiško gavimo džiaugsmą. Kada vaiką paskatinti parašyti pirmąjį laišką? Niekada nėra per anksti. Ir niekada nėra per vėlu. Dar net nemokantys rašyti vaikai dažnai rašo laiškus: senelei, darželio auklėtojai ar mylimai tetai… kodėl jų jums neišsiuntus?

Padėkos laiškai

Mes nesame pratę dėkoti už tai, ką gauname, bet tai gali tapti labai graži tradicija. Septynmečio parašyta padėkos žinutė neturi būti švarut švarutėlė, nepriekaištingai ir be klaidų užrašyta. Tegul vaiko laiškas atrodo kaip vaiko laiškas. Džiaukitės, jei vaikas rodo norą padėkoti žmonėms už dovanas, laiką bei dėmesį.

Nuo pat pradžių mokykite vaiką, kad laiškas prasideda kreipiniu. Kad laiškas turi turinį (privalome kažką parašyti). Ir visada jį pasirašome. Jei vaikas nori prirašyti, kodėl yra dėkingas arba kaip panaudos dovaną – padėkite jam. Ir išnaudokite palankią progą paaiškinti, kodėl nederėtų pirkti ir siųsti jau parašytų padėkos atvirlaiškių. Juk mūsų tikslas – asmeniškai padėkoti, o toks atvirlaiškis atlieka visiškai priešingą darbą.

Atsiprašymo laiškai

Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas netyčia išdaužė kaimynės langą. Net jeigu kaimynė buvo šalia, ir vaikas jos atsiprašė, reikėtų parašyti ir atvirlaiškį. Kartu su vaiku parašykite trumpą atsiprašymo laiškelį ir pasiūlykite atlyginti nuostolius.

Užuojautos laiškai

Įsivaizduokite, kad mirė jūsų vaiko bendraklasio šeimos narys. Net jeigu visa klasė pirko vainiką ir užjautė vaiką, būtų mandagu parašyti užuojautos laišką ir šeimai (ypač, jei bendravote artimiau). Vėlgi, jeigu paaiškinsite vaikui, kodėl nesiųsite atviruko su iš anksto parašytu tekstu, formuosite gero elgesio įgūdžius. Nepamirškite, kad užuojautos laiškai dažnai padeda tiems, kurie jų sulaukia – taip jie pasijunta ne tokie vieniši su savo bėda. Kai kuriuos užuojautos laiškus šeimos išsaugo… ir atsiverčia juos, kai vėl apninka liūdesys.

Bene svarbiausia, kad užuojautos laiškas nebūtų formalus, o būtų parašytas iš širdies. Geriausia, jei užuojautos laiške pasidalijama gerais prisiminimais apie mirusįjį: įstrigęs susitikimas, juokinga ar prasminga istorija. Tokie prisiminimai moko džiaugtis gyvenimu ir tais, kurie yra šalia, o ne stumia netektį išgyvenantį žmogų į dar gilesnį depresijos liūną.

Užuojautos laiškuose svarbiausia kuo mažiau rašyti apie save, apie tai, kaip liūdite. Taip gali atrodyti, kad užuojautos laišką turėtumėte gauti jūs, o ne jis.

Meilės laiškai

Meilės laiškai – subtilus dalykas. Jeigu įtariate, kad vaikas gali būti įsimylėjęs, pats laikas pakalbėti ir apie tokius laiškus. Meilės laiškai – patys pavojingiausi. Niekada nežinai, kam jie paklius į rankas, kas juos perskaitys. Vis dėlto išauš diena, kai jūsų sūnus ar dukra tokį laišką parašys. Vadinasi, neprašausite kuo anksčiau pamokę, kad jausmus galima išreikšti ir netiesiogiai, kad juos galima suprasti ir iš laiško stiliaus, ir iš intonacijos. Sakoma, kad patys tobuliausi meilės laiškai yra parašomi ant smėlio.

Atsakomosios žinutės

Dažnai gauname kvietimą, ant kurio parašyta: RSVP, tai reiškia: „Prašyčiau pranešti.“ Žinoma, neužtrunkant. Kvietimų į draugų gimtadienius su tokiu prierašu jau yra gavęs net mūsų šešiametis. Vadinasi, Lietuvoje jau darosi įprasta tikėtis, kad kviestasis praneš apie atvykimą. Manyčiau, kad šis dar nelabai įprastas reiškinys prigis, nes planuodami šventę norėtumėte žinoti, kiek sulauksite svečių?

Jeigu ant kvietimo yra užrašytas telefono numeris, geriausia yra paskambinti. Jeigu parašyta, kad skambintumėte tik tuo atveju, jei neateisite, taip ir padarykite. Mažiausia, kaip galite pagerbti žmogų, kuris jus kvietė į savo šventę, yra jam paskambinti ir atsiprašyti, kad negalite ateiti. Jeigu vis dėlto priimsite kvietimą, būtų nemandagu netesėti pažado, nebent sutrukdytų liga ar kitos force majeure (nenugalimos) aplinkybės. Ir visai nesvarbu, kad tai vaiko gimtadienis. Vaikas taip mokosi pagarbos.

Labai gaila, bet darželiuose ir mokyklose mandagumo mokymas nėra privalomosios programos dalis, jo nėra mokoma sąmoningai. Dažniausiai baudžiamas ,,nusikaltimo“ vietoje užkluptas vaikas. Taigi mandagumo mokymas yra tėvų teisė ir pareiga. Vadinasi, mes turime savo palikuonims įdiegti, kad būti mandagiam nėra jokia privilegija, kad etiketas – neatsiejama mandagaus ir garbingo žmogaus gyvenimo dalis. Labai gaila, jei vaikas to turi išmokti per bausmes ir įžeisdamas kitus. Pasvajokime, kokią visuomenę užaugintume, jei susivienytume tėvai ir pedagogai, jei savo pavyzdžiu ir skatinimais mažylius mokytume gražaus elgesio, dailių manierų, taisyklingos kalbos, meile ir pagarba grįstų santykių. Gal ir nesulauktume tos visuomenės, bet mūsų vaikaičiai sulauktų. Čia tiktų papasakoti kažkur skaitytą jaudinamą istoriją:

Vieną kartą per mišką keliavo karalius ir pastebėjo savo lauke plušantį seneliuką. Prisiartinęs pamatė, kad tas sodina riešutmedžius. Paklausė, kam tai daro, ir seneliukas atsakė: ,,Labai mėgstu riešutus.“ Karalius jam tarė: ,,Seni, nelenk savo kupros. Negi nesupranti, kad kol jie užaugs ir subrandins riešutus, tavęs nebebus?“ O senis jam atsakė: ,,Jei mano protėviai būtų galvoję taip kaip jūs, aš taip ir nebūčiau sužinojęs, kas yra riešutai.“