http://www.alfa.lt/straipsnis/160189

Duoti niekada nėra vėlu. Prieš keletą dienų viena pažįstama prasitarė, kad šiemet gaus visiškai kitokią Kalėdų dovaną: jiedu su vyru pasikalbėjo, kiek kiekvienas žadėjo skirti pinigų dovanoms, ir nusprendė… tuos pinigus paaukoti labdarai. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo prasmingesnis man atrodė šios paprastos šeimos apsisprendimas. O gal ši šeima ne tokia jau ir paprasta, sakysite? Nors iš pažiūros ji niekuo neišsiskiria iš daugelio: gyvena Vilniaus daugiabučiame, turi du vaikus ir normalius darbus. Taigi jie tikrai galėtų virkauti, kad nei atliekamo turto, nei atliekamo laiko neturi tam, kad skirtų kalboms (ir ne tik) apie aukojimo svarbą.

Tačiau žinome, kad vaikai geriausiai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Ir dar. Sakysite, Kalėdų dovanos yra šventas reikalas – juk vaikai, kurie tiki Kalėdų Seneliu, labai nusivils??? O jeigu tėvams pavyktų vaikus įtikinti, kad visa šeima drauge paprašytų Kalėdų Senelio, jog šis jiems skirtas dovanas šiemet atiduotų tiems, kurie galbūt niekada nėra jų gavę ir nė nesitiki sulaukti? Juk tokia mielaširdystės auka gali įstrigti visam gyvenimui! Tyrimai rodo, kad labai dažnai iš vaikystės prisimename, atrodo, tokias nereikšmingas smulkmenas, bet juk būtent iš jų susideda mūsų gyvenimas!

Stebėdama savo vaikus taip pat dažnai pagalvoju, kad jie turi…viską: gyvena gražiuose patogiuose namuose, turi daugybę žaislų, lanko ne tik privalomojo, bet ir papildomo ugdymo įstaigas, yra sveiki (be negalios), turi abu tėvus, kurie gyvena drauge su jais. Taip gyvenantys vaikai – jei su jais nekalbėsime apie kitokį gyvenimą – vargiai supras „dėdę“, besirausiantį šiukšlių konteineryje. Jie gal net nusijuoks arba nulydės nieko nesuprantančiu žvilgsniu. Jei pasitaikys proga užfiksuoti tokį vaiko žvilgsnį, nepraleiskite patogaus laiko pradėti daryti gerus darbus, mokyti savo vaiką duoti.

Mūsų pirmagimio darželis jau daugelį metų remia vienus Vilniaus vaikų namus. Juk kiekviena šeima išgali nupirkti tūtelę dantų pastos ar buteliuką šampūno, nelygu kokios šalpos tuo metu labiausiai reikia. Pamenu, su kokiu džiaugsmu sūnus rinko kuprinę vaikeliui, neturinčiam jos, ir striukę mergaitei, kurios svajonė buvo kada nors pasipuošti raudona striuke!

Prie veiklos, kuri jau yra įsisukusi, daug paprasčiau prisidėti su geradaryste niekada nesusidūrusiam žmogui. Mano galva, kiekvienas darželis, kiekviena ugdymo įstaiga, auginanti Lietuvos ateitį tikrąja ta žodžio prasme, galėtų imtis gerumo skleidimo iniciatyvos. Argi neišgalėtume nupirkti kokio butelio aliejaus bent tada, kai prekybos centras paskelbia akciją? Tačiau labai svarbu, kad aukojamą daiktą įteiktų vaikas! Juk kiekvienam, net ir visai mažam žmogučiui, noras padėti ir būti geram yra įgimtas! Ir labai svarbu, kad jis neišblėstų, bet taptų gyvenimo būdu.

Studijuojant JAV teko pažinti mergaitę, kuri visus metus augino ir puoselėjo savo plaukus, kad po to juos nusikirptų ir padovanotų organizacijai, kuri vadinasi „Meilės garbanos“ („Locks of love“). Iš paaukotų plaukučių gaminami perukai ar šinjonai dėl ligos nuplikusiems vaikams.

Padėti galima, teisybę pasakius, kiekviename žingsnyje: nors porą kartų per metus iškuopus namus atrinkti dar gerus, bet jau „išaugtus“ žaisliukus ir nuvežti juosį vaikų namus, Kalėdų ir kitų švenčių proga atvirukus pirkti „Unicef“ būstinėje, remti įvairias gerumo akcijas.

Gyvenimas sukasi ratu. Taigi grįžkime prie to, kad vaikai mokosi pagal mūsų gyvenimo modelį. Turbūt nekyla abejonių, kad vaikas, kuris mato, kad jo tėvai duoda, norės duoti ir pats.

Neseniai viena draugė pasakojo apie savo šešiametį sūnų, kuris, kiekvieną kartą praeidamas pro elgetą, prašo, kad mama duotų pinigėlį. Kaip manote, ar jis taip darytų, jei niekada nebūtų matęs to darant mamos? JAV atliktoje apklausoje („The 2000 Cone / Roper Raising Charitable Children Survey“) net 94 proc. amerikiečių pasakė, kad tai, ar vaikai dalyvauja labdaringoje veikloje, priklauso nuo tėvų, bet net 70 proc. prisipažino tokioje veikloje nedalyvaujantys. Kodėl? Dažniausiai kartojosi šios priežastys: laiko stoka, dėmesio pakanka tik šeimai, dvejonė, ar iš tiesų jų pinigai pasieks tuos, kuriems jų reikia, ir t. t.

Psichologai teigia, kad suteikdami vaikui šansą duoti nesitikint atlygio (pavyzdžiui, sugrėbti netoli gyvenančio senelio kiemą nuklojusius lapus, atiduoti tai, kas jiems yra brangu, ir pan.) yra vienas geriausių būdų… ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Paklauskite tūlo vaiko arba suaugusiojo, kada jis jaučiasi geriausiai? Turbūt dauguma pasakys, kad būtent tada, kai padaro kitą laimingą. Jeigu tai taip veiksminga, kodėl tai darome itin retai?

Keletas patarimų, kaip galima pradėti

1. Būkite nuoširdūs. Net jeigu jūsų vaikai niekada nesilankė vaikų namuose ir niekada neatidavė žaislo arba knygelės jų neturintiems – ne bėda. Pasikalbėkite: „Žinai, mes niekada to nedarėme, bet būtų labai gerai, jei pradėtumėme.“ Pirma kliūtis įveikta.

2. Turėkite omeny, kad duodami vaikai tampa dėkingi už tai, ką turi. Šiais laikais tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai tiek visko turi, kad jiems viskas atrodo savaime suprantama. Taip nėra. Leiskite savo vaikui pamatyti, kad visai netoli yra namai, kuriuose gyvena tėvų neturintys vaikai, kad kitame rajone (o gal ir jūsų) yra valgykla, į kurią pavalgyti ateina neturintys maisto, ir pan. Lietuvoje jau yra ne vienas centras, kuriame duodama ir mokama priimti tai, ką duoda kiti. Susiraskite juos. Juk vaikai, kurie vertina tai, ką turi, yra ir laimingesni, ir… tikrai nepurkštaus dėl kiekvieno nenupirkto saldainio ar žaislo parduotuvėje!

3. Duoti – ne tik labdara. Vienais metais drauge su sūnumis gaminome Kalėdų papuošalus, paskui juos dovanojome draugams. Kitais – kepėme daug proginių sausainukų ir mėgavomės jais su visais, kuriuos lankėme ir kurie tuo stebuklingu metų laiku lankėsi pas mus. Kiti pažįstami visą advento laiką kiekvieną vakarą prie durų palikdavo po mažytę dovanėlę šeimai, kuri gyveno toli nuo visų artimųjų. Daug kas įrengiame lesyklėles. Tokios smulkmenos siunčia vaikams signalą, kad „mūsų šeimai rūpi kiti“.

4. Leiskite vaikams apsispręsti, kaip ir ką jie duos. Jums gali atrodyti, kad geriausia yra padėti benamiams, sergantiems vėžiu vaikams ir pan., bet jūsų penkiamečiui gali atrodyti, kad reikia įmesti pinigėlių į dėžutę prie zoologijos sodo, nes jis mano, kad liūtui tikrai reikėtų daugiau maisto (jis tOks didelis). Tai, KAM skirtas mielaširdystės veiksmas, turi daug mažiau reikšmės nei pats procesas. Leiskite vaikui didžiuotis savo apsisprendimu DOVANOTI be jokios progos. Tegul jis pajunta ir išgyvena visą geradarystės saldumą. Kad norėtų dar ne kartą tai pakartoti ir pajustų, jog duoti kur kas maloniau negu imti.

5. Pasistenkite. Lengviausiai „užsidėti pliusą“ aukojant pinigų, bet vaikams, kurie mąsto labai konkrečiai, sunku suprasti, kas gaus tuos pinigėlius ir ką su jais darys. Jeigu tik galite, atlikite konkrečius veiksmus: ką nors kartu nupirkite ir nuvežkite į vietą ir pan. Taip vaikas geriausiai įsisąmonins ir supras savo poelgio reikšmingumą.

6. Duokite ne tik daiktus. Daiktų aukojimas yra nuostabus, bet mokykite vaikus, kad dėmesys ir laikas, skirtas kitiems, yra tokia pat vertinga dovana. Paklauskite savo vaiko, kas labiau, jo nuomone, patiko senajai kaimynei: tai, kad jūs atvežėte maišą gėrybių, ar tai, kad jūs apie ją pagalvojote ir linksmai pasišnekučiavote? Galbūt pažįstate žmogų, kuris yra labai vienišas? Galbūt pažįstate tokį, kuris išgyvena netektį arba šiaip sunkų laiką? Juk yra žmonių, kurie aukoja didžiules sumas, bet tikrąjį džiaugsmą patiria… pasikalbėję su nepažįstamuoju, kuriam tik ką padėjo.

Net neabejokite, kad ugdydami į kito žmogaus emocinę būseną įsijausti sugebantį žmogų kuriate geresnę ateitį ateinančioms kartoms. Nepailskime daryti gera. Jei neaptingsime, savo laiku pjausime derlių! Tad kol turime laiko, darykime gera visiems (Gal. 6, 9-10). Artėjantis susikaupimo metas tam ypač palankus.