Remiantis 70-ies tyrimų (kuriuose dalyvavo daugiau nei 200 tūkstančių vaikų) bendra analize, prieita išvados, jog bendraamžių patyčių objektais arba agresoriais dažniau tampa tie vaikai, kuriuos augindami tėvai naudoja neteisingus metodus – ir kalbama ne tik apie smurtą, nepriežiūrą, bet ir perdėtą rūpinimąsi.
Warwick universitete (Anglija) atliktas tyrimas atskleidė, jog tėvų auklėjimas labiau veikė tuos vaikus, kurie buvo ir patyčių aukos, ir iniciatoriai, nei tuos, kurie buvo tik aukos.
Pastebėta, jog negatyvus ar netgi šiurkštus auklėjimas padidina riziką tapti priekabiautoju-auka, ir mažiau – vien auka. Bei priešingai, šiltas bet nuoseklus auklėjimas sumažina riziką tapti patyčių auka. Taigi tyrimo autoriai rekomenduoja programą prieš patyčias išplėsti už mokyklos ribų ir pradėti dar iki jos, namuose, propaguojant pozityviąją tėvystę.
Profesorius D. Wolke teigia: „Ilgi patyčių šešėliai nesibaigia mokyklos žaidimų aikštelėje, jie tįsta toliau ir labai smarkiai paveikia žmogaus gyvenimą ateityje. Jau žinoma, kad ir aukoms, ir agresoriams gali išsivystyti įvairių sveikatos problemų, juos gali kamuoti depresija, nerimo sutrikimas ir padidėjęs polinkis į savižudybę. Todėl labai svarbu daugiau žinoti ir suprasti apie patyčias provokuojančius veiksnius – tik taip galima sumažinti šią naštą, griaunančią vaikystę bei gulančią ant visuomenės pečių.“ Žmonės dažnai suvokia, jog patyčios – tai tik mokyklų problema, tačiau šis tyrimas atkreipia dėmesį ir į tėvų vaidmenį.
Tyrimas išskiria kelias neigiamas auklėjimo kryptis – smurtą/nepriežiūrą, neproduktyvų/neempatišką auklėjimą, o taip pat ir perdėtą priežiūrą. Būtent į pastarąją tyrėjai norėtų atkreipti dėmesį, nes iki šiol ji nebuvo akcentuota. „Nors aktyvus tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime, parama ir intensyvi globa sumažina riziką tapti agresoriumi, tačiau padidina galimybę tapti auka“, – teigiama pranešime. Žinoma, vaikams reikalinga parama, tačiau dalis tėvų stengiasi apsaugoti vaiką nuo bet kokių neigiamų patirčių. Taip jie neleidžia vaikams išmokti elgtis su agresoriais, taigi jie tampa pažeidžiamesni. Gali būti, jog griežtai kontroliuojančių tėvų vaikai neišsiugdo tokių savybių, kaip kad savarankiškumas bei tvirtumas, todėl jie tampa priekabiautojų taikiniais. Tačiau gali būti ir taip, jog tėvai perdėtu rūpesčiu apgaubia jau aukomis tapusius vaikus. Bet kokiu atveju, tėvai negali sėdėti su vaiku viename suole.
Labiausiai tikėtina, jog viktimizacijos išvengti padeda auklėjimas, kuomet nubrėžiamos aiškios ribos, egzistuoja aiškios taisyklės, tačiau netrūksta emocinės šilumos ir tėvai yra visuomet pasirengę padėti. Tokie tėvai leidžia vaikams patirti konfliktus su bendraamžiais ir išmokti problemas spręsti patiems, o nesikiša iškilus menkiausiam ginčui.