Masačiusetso universiteto tyrėjai pasigilino į tai, kokį poveikį mažų vaikų ir tėvų santykiams daro „kažkur fone“ veikiantis televizorius. Buvo stebima, kaip, įjungus televizorių, sumažėja tiek bendravimo kiekybė, tiek suprastėja kokybė. Šiuo tyrimu paneigiamas vyravęs įsitikinimas, jog kambaryje įjungtas televizorius neveikia mažylių, jei šie nežiūri į ekraną.

Daugiau nei trečdalis amerikiečių kūdikių ir mažų vaikų auga namuose, kuriuose televizorius būna įjungtas beveik visą laiką, net jei jo niekas nežiūri. Mokslininkams parūpo įrodyti, jog tai veikia vaikų ir tėvų bendravimą, ir veikia neigiamai. Tyrimo išvados publikuotos žurnale Child Development.
Tyrėjai universiteto vaikų studijų centre stebėjo 50 mažylių (1,2 ir 3 metų) su vienu iš tėvų. Stebėjimas truko po valandą, kurios metu buvo fiksuojama, kiek aktyviai tėvai įsitraukė į žaidimą, kiek kalbėjosi, atsakinėjo į klausimus ir atsiliepė į kvietimus. Pusę laiko tėvai ir vaikai leido žaidimų kambaryje be televizoriaus, kitą pusę tėvams buvo įjungiama kokia nors jų pageidauta laida, skirta suaugusiems. Žinoma, įjungus televizorių, tėvų susidomėjimas vaikais sumenko 20-čia procentų. Ir ne tik kiekybiškai sumažėjo pačių pokalbių bei žaidimų, bet bendravimas suprastėjo ir kokybiškai – tėvai mažiau įsitraukė, ką nors paduodami nežiūrėjo į akis ir pan.

Anksčiau jau buvo atlikta tyrimų, įrodančių, jog patalpoje įjungtas televizorius nutraukia vaiko žaidimą, kuriuo jis užsiima vienas. Tačiau šįkart atkreipiamas dėmesys į vaikų ir tėvų bendravimo pokyčius. Žinant, jog kokybiškas jų bendravimas labai daug reiškia vaiko vystymuisi, reiktų atkreipti didesnį dėmesį į ankstyvą ir kartais chronišką vaikų santykį su televizoriumi.

„SXC“ nuotr.