Vaikas, kuriam nustatytas autizmas, kopijuodamas suaugusiojo elgesį greičiausiai praleis ką nors „kvailo“. O štai įprastai besivystantys vaikai visomis išgalėmis stengsis pakartoti kiekvieną smulkmeną, net jei ir suvoktų, jog ši neturi jokios prasmės.
Tyrimas, atliktas Notingemo universitete ir publikuotas žurnale Current Biology, pirmasis atskleidžia, jog socialinė mėgdžiojimo prigimtis yra labai svarbi ir sudėtinga autizmu sergantiems vaikams. Tyrėjai pabrėžia ir tai, kaip svarbu daugumai vaikų būti tokiems, kaip kiti.
Surinkti duomenys įrodo, jog autistai vaikai labiau linkę elgtis veiksmingai, nei socialiai, o sveiki vaikai – priešingai. Taigi pastarieji pakartoja viską, ką daro suaugusieji, o autistukai – tik tai, ko jiems iš tiesų reikia.
Tyrėjai šios išvados priėjo stebėję 31 vaiką su įvairiais autizmo spektro sutrikimais ir 30 įprastai besivystančių vaikų, atitinkančių pagal verbalinį ir protinį lygį. Kiekvienam vaikui reikėjo atlikti penkias užduotis: jo buvo prašoma atidžiai stebėti demonstruotoją ekrane rodant, tarkime, kaip išimti žaislą iš dėžutės ar sudėlioti paprastą objektą. Vaikams buvo rodomi du būtini veiksmai (pvz., kaip atidaryti ir nuimti dėžutės dangtelį) bei vienas nebūtinas (pvz., dukart patapšnoti dėžutės viršų). Tuomet ką tik ekrane matyta dėžutė buvo paduodama vaikui ir jo paprašoma „kuo greičiau išimti žaisliuką“. Vaikų nebuvo prašoma atlikti viską tiksliai, kaip jie buvo matę.
Beveik visi vaikai sėkmingai pasiekė tikslą ir išėmė žaisliuką, bet įprastai besivystantys vaikai dažniau pakartodavo ir visiškai nereikalingą veiksmą (57 proc.), lyginant su autistukais (22 proc.). Ir tai nepaisant to, jog paklausti dauguma vaikų teisingai įvardino tapšnojimą, kaip „kvailą“, o ne „protingą“ veiksmą.
Šiuo metu tyrėjai toliau domisi, kokius konkrečiai veiksmus vaikai linkę kartoti ir ar ši tendencija mėgdžioti bet ką gali prisidėti prie kultūrinio pažinimo perdavimo. Taip pat mokslininkai atkreipia tėvų ir mokytojų dėmesį į socialinių vertybių reikšmę vykdant panašias užduotis.