Aš vis dar naiviai nustembu, kad – kai žmonėms pasakau, kad buvau tarptautinėje mokykloje – jie visi (na, ne visi, bet vis dar labai daug) pradeda galvoti apie mokyklinukus, t.y. vaikus nuo septynerių metų. Taigi visiems, kurie skaitote mano rašinius, noriu dar kartą pasakyti, kad tarptautinė mokykla iš esmės (beveik) visada yra ir darželis. Vienerių metų vaikai į tarptautines mokyklas priimami labai nenoriai (bent jau man kol kas neteko tokioje būti), tačiau dvejų-trejų metų pypliai jau priimami į daugumą tarptautinių mokyklų. Tai štai tokia yra ir Miuncheno tarptautinė mokykla, kurioje man teko lankytis rugpjūčio mėnesį. Į šią mokyklą nuvykau labai atsitiktinai: tiesiog gavom dovanų kelionę ir viešbutį (ne tik aš, bet ir G!) – nejau neišnaudosi tokios once-in-a-lifetime galimybės? Man tarptautinės mokyklos yra įdomiausios, nes jos dirba arba pagal tarptautinio bakalaureato programą, arba pagal tarptautinę pradinio ugdymo programą, kurios, mano manymu, yra labai stiprios akademiškai. Stebėdama, kaip įrengtos klasės, kaip dirba mokytojai, kokios priemonės, kokios žaidimų aikštelės galiu į(si)vertinti ir savo darbą. Miuncheno mokykla – būtent tokia.
Kadangi mes šį pavasarį-vasarą Vaikystės Sode įsirengėme kūrybingus kiemus, tai man buvo labai įdomu, koks Miuncheno tarptautinės mokyklos kiemas. Teisybę pasakius, jis šiek tiek nustebino savo paprastumu ir akivaizdžiu amžiumi. Žinoma, viskas buvo tvarkinga ir saugu, bet tikrai nepasakyčiau, kad persistengta. Aišku, kai esi vos ne vidury miškų, tai bet kuriuo atveju viskas yra gan gražu, nes aplink žalia. Toks kiemas miesto viduryje atrodytų itin skurdžiai, tačiau čia aplink esantys seni medžiai kūrė jaukumo ir grožio įspūdį. Danga buvo nei mulčas, nei ta speciali paminkštinta – paprasti smulkūs akmenukai (mažiems vaikams jie paprasčiausiai netiktų todėl, kad jie juos kištų į burną – nesaugu). Prisimenu, buvo metas, kai mes AISV’e turėjome būtent tokią dangą (tuo metu AISV’ą lankė vaikai, vyresni, nei 22mėn), tačiau dabar jau ir ten ji pakeista, o Miunchene – vis dar tokia pati iš smulkių akmenukų.
Kadangi daug kas neįsivaizduoja, tai dar parašysiu, kad, pavyzdžiui, Miuncheno tarptautinėje mokykloje mokesčiai už mokslo metus yra tokie:
a) dokumentų priėmimo mokestis – 100eu
b) priėmimo mokestis pirmaisiais metais metams yra 7 000eu, o antraisiais ir trečiaisiais metais – po 3 000eu.
c) pirmaisiais mokslo metais stojamasis mokestis yra 1 500eu, o visais kitais – 750eu.
d) technologijos mokestis (metams) darželyje yra 350eu, o pradinėje mokykloje – 500eu.
e) mokestis už ugdymą (metams) darželyje ir pradinėje mokykloje yra 12 400eu.
Taigi pirmaisiais metais darželyje mokate (metams): 100+7000+1500+350+12400=21 350 eurų.
Antraisiais ir trečiaisiais metais mokate:3000+750+350+12400=16 500eurų.
Ketvirtaisiais mokslo metais mokestis sumažėja dar 3000 eurų, tačiau po to didėja technologijos mokestis ir mokestis už mokslą. Jeigu įdomu, galite pasigilinti, nes visa ši informacija yra vieša. Kai pagalvoji, sumos yra kosminės. Na, gerai, tarkim, Vokietija – ne Lietuva. Bet net jeigu šios sumos būtų litais, tai, kaip sakant, už 10 mėnesių darbo (ir tai dar su atostogomis rudenį, žiemą ir pavasarį) nėra blogai… Čia tiesiog kalbant apie tai, koks yra biudžetas ir ką toks biudžetas leidžia įgyvendinti.
Visos konstrukcijos – labai paprastos, net atrodė, kad jas gamino patys. Gabrielius, pamatęs šią konstrukciją, sakė, kad Lietuvoje tikrai tėvai bijotų traumų pamatę akmenukų dangą ir štai tokius rąstus:
Viena iš kelių pirktinių konstrukcijų:
Štai ir darželio pastatas. Tuo metu, kai lankėmės mes, mokslo metai buvo tik tik prasidėję, tad dar ne viskas buvo iškraustyta klasėse ir matėsi, kad gyvenimas dar tik įsivažiuoja.
Aikštelė iš kitos pastato pusės. Akivaizdu, kad anksčiau čia buvo žolė, tačiau ji buvo užpilta tais akmenukais, nes kraštuose (nelygiuose) visur dar yra ta pati žolė:
Darželio-pradinės mokyklos mokytojų kambarys: stalas planavimui, maža virtuvėlė ir spinta daiktams susidėti:
Klasės nepaliko visai jokio įspūdžio: standartiniai baldai, standartinės priemonės ir net, sakyčiau, jokių originalių sprendimų. Labiausiai patiko tai, kad kiekviena klasė – kadangi darželio langai dideli – turi ir nuosavą išėjimą į kiemą, kuriuo naudojasi šiltuoju ir švariuoju metų laiku, kai reikia tik persiauti batukus. Visa kita – tiesiog paprasta ir tvarkinga. Matėsi, kad ir baldai ne pirmos jaunystės, tačiau tvarkingi ir saugūs. O tai juk svarbiausia, ar ne? Man turbūt labiausiai patiko, kad matėsi, jog kai kurios dėlionės ir stalo žaidimai tikrai jau taisyti ne kartą (apklijuoti lipnia juosta), tačiau akivaizdu, kad detalių netrūksta (kitaip jų jau klasėse nebebūtų). Štai tokios, atrodo, smulkmenos, liudija, kad mokytojai rūpinasi inventoriumi ir jį saugo drauge su vaikais.
Tikrai patikusi detalė – štai tokie atskyrimai kieme. Taip kiekviena klasė yra atsiskyrusi gabalėlį žemės, ir šitas daiktas yra ne tik tvora, bet ir sodelis gėlėms, daržovėms, prieskoniniams augalams ir pan. Ši grupė buvo pasidariusi tiesiog tokį visiškai uždarą stačiakampį:
O štai ši grupė atskyrė lopinėlį prie savo klasės nuo praėjimo:
Man patiko šios lauko žaislų dėžės: talpios, į jas sudedami visi žaislai po žaidimų. Beje, jos su spynomis, kurių raktą turi mokytojos, kurios naudojasi šiomis dėžėmis.
Šia erdve pradinukai dalinasi su darželinukais: tiesiog miškas su gulinčiais rąstais.
Po mokyklos teritoriją ramiai nepasivaikščiosi: visur yra įspėjamieji ženklai, kad čia – privati teritorija ir, jei lankaisi, turi turėti specialų leidimą.
Žinoma, didelė privati mokykla negali nepalikti įspūdžio: jie turi ir stadioną, ir pasivaikščiojimo takus miške, ir tiesiog iš koto verčiantį biuro pastatą – senovinę vilą vilaitę:
Šiaip mokykla nustebino savo paprastumu. Kadangi esu lankiusi tikrai daug mokyklų, tai jau tikrai mažai kur išsižioju ir puolu fotografuoti. Šioje mokykloje sau nufotografavau tik dičkių kiemą, nes jis man tikrai patiko: stalo teniso stalai, skirti būtent kiemui ir laipiojimo siena paliko didžiausią įspūdį. Tuo tarpu darželis – visai neįspūdingas. Važiuodama atgal į viešbutį pagalvojau, kad čia nenorėčiau siųsti Vaikystės Sodo pedagogų – tiesiog neverta, nes neapleido jausmas, kad mes dirbame ir atrodome geriau! Žinoma, visada galima pasisemti naudingų tips’ų iš labiau patyrusių kolegų – be jokios abejonės, tačiau ar verta dėl to važiuoti į Miuncheną? Tad labai džiaugiausi galimybe pamatyti mokyklą, bet dar labiau džiaugiausi, kad šis malonumas man buvo už dyką. Žinoma, vizitas irgi buvo labai trumpas, bet, žinau, kitur ir per tokį trumpą laiką galima išvysti ir pasisemti labai daug ko naudingo ir naujo.
Buvo ir kita kelionės pusė – tai buvo mūsų pirma kelionė į Miuncheną, o važiavome mes su gidais, t.y. žmonėmis (amerikiečiais), kurie gyveno būtent šiame mieste nemažai metų ir yra visiškai palikę jame savo širdį. Atskridome anksti ryte, ir jie mums sako: einame į tikrą bavarišką pusryčių kavinę ir pavalgome tikrus bavariškus pusryčius. Hmz….taip anksti alaus dar gyvenime nebuvau gėrusi:) Apsižvalgau toje kavinėje, o mes ten toli gražu ne vieni, ne du ir ne trys. Ir mes – turbūt vieninteliai turistai. Tie riestainiai…dar dabar seilė tįsta! Sunku patikėti, kad tai – efektyviausiai dirbančios tautos efektyviausias regionas 🙂 Bet, matyt, jie puikiai išmano, kada dirbti,o kada – linksmintis. Kito paaiškinimo nelabai randu:)
Miunheno centre puikuojasi šis gegužės medis (aš tai visada sakau maypole, bet pažiūrėjau, kokį lietuvišką vertimą duoda google translate)
Blossoms of snow may you bloom and grow…
Pilkos sienos nepilkas akcentas – tokių čia gausu:
Būtent iš čia Hitleris pradėjo savo demonišką kelią –
Šioje salėje taip ir įsivaizdavau Hitlerį –
Įsivaizduokite: jūs taip dažnai čia ateinate alaus, kad, kaip sakant, turite savo bokalui rakinamą vietą? 🙂 
Ne visi aklai pasidavė Hitleriui – Miunheno universitete studentų grupė leido laikraštį, kuriuo priešinosi tam, kas vyksta. Jų ilgai nepavyko pagauti, nes jie išmesdavo laikraštį pro langus ir bėgdavo. Ir vis dėlto leidėjai buvo pagauti ir su jais buvo susidorota. Kad nepamirštų šių nepasidavusių žmonių, prie universiteto, ant žemės, yra įspaudai to laikraščio. Man labai patiko toks tylus monumentas. Jeigu ne mūsų gidai, tai net nebūčiau pastebėjusi…
Kūrybingos žaidimų aikštelės:
Kadangi mūsų skrydis buvo tik sekmadienį, tai turėjome šeštadienį pramogoms. Mūsų kelionės gidai paruošė mums siurprizą – kelionę į vieną gražiausių pilių pasaulyje – Neuschwanstein pilį. Neabejoju, kad beveik visi esate matę jos nuotraukas:
Grožių grožis, ar ne? Ar ji jums nieko neprimena? Disnėjaus Pelenės pilies?! Pasirodo, W.Disnėjaus dalinys (kuriame jis tarnavo) per karą buvo būtent netoli šios pilies, ir jį taip sužavėjo šios pilies grožis, kad ji tapo visos Disnėjaus imperijos simboliu. Tai vat į šią pilį važiavome į mes. Ši kelionė paliko daug didesnį įspūdį, nei Miuncheno tarptautinė mokykla 🙂
Nieko sau jausmelis, kai leki 180km/val, o tau privažiuoja iš uodegos ir mirksi, kad pasitrauktum 🙂 Mano bandymas lėkti tuo ir pasibaigė – kažkaip iš tiesų užparino tas mirksėjimas, o Gabrielius pabandė ir ištraukė iki 220km/val. Taip ir įsivaizdavau, kaip būtų į tokį greitį reagavusi mūsų mašinytė – ji būtų tikriausiai tiesiog subyrėjusi 🙂
Tiesa, dar užsukome ir į BMW muziejų, nes (ar jūs žinojote?) BMW gaminami būtent Miunchene!
O, taip – šiame Z4 sėdžiu aš 🙂 Šiuo mašiniuku būtų galima ir pavažiuoti, bet mes, deja, neturėjome tam laiko.
Pakeliui į pilį-gražuolę užsukome ir kitą pilį, kuri, kaip sakant, irgi ne iš prastųjų – Linderhof pilį:
Hohenschwangau pilis, esanti tame pačiame mieste ir visiškai šalia Neuschwanstein pilies – ji net vadinama pastarosios seserimi.
Nuo kalno, ant kurio yra Neuschwanstein pilis, Hohenschwangau (pirštus nusilaušiu rašydama šiuos pavadinimus…ir sugalvok tu man tokius!) pilis atrodo itin gražiai:
Prifotografavau gražiosios pilies tikrai daug, tačiau, pamačiusi, kad nuotraukos neperteikia nė dalies viso to kvapą atimančio grožio, nusprendžiau į tinklalapį įdėti tik šią vienintelę. O aš prisiminsiu, kaip mes – su tuntais turistų – kopėme į kalną, kur, atrodo, ant uolos krašto tarsi iš pasakos nutūpusi ši pilis. Tada gali nueiti iki kito kalno ir užlipti ant tilto, nuo kurio ši pilis atsiveria visu savo grožiu. Žinoma, mes ten ėjome. Žinoma, buvo baisu žvelgti į apačią, nes tas tiltas atrodo toks kažkoks nesaugus 🙂 Bet visi tie miškai, kalnai ir čiurlenantis upokšnis…svaigina. Jeigu ten būsite, būtinai aplankykite.
Po pilies važiavome į Wies bažnyčią, kurią lanko daug piligrimų (mat ten esanti Jėzaus statula yra ypatinga – ji verkė) ir kuri yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Įspūdingiausia yra tai, kad bažnyčia – vidury laukų, o didžiulė ir tikrai labai graži bei labai lankoma piligrimų. Pasirodo, jos ir meninė vertė yra didelė – vienas gražiausių rokoko architektūrinių paminklų pietinėje Vokietijoje.
Užrašas ant lubų, sakyčiau, toks gan įdomus mūsų šeimynai 🙂
Štai ta garsioji verkianti statula, pritraukianti dešimtis tūkstančių piligrimų:
Tądien pavargome, bet įspūdžių buvo su kaupu. Kai pagalvoji, pats tikrai vargiai skristum į Miuncheną: iš Vilniaus skridome į Frankfurtą, iš jo – į Miuncheną. Po to lygiai taip pat atgal. Ir apskritai tai nėra viena tų vietų, kur svajotum nuskristi. Bet jau kadangi taip pavyko, tai labai džiaugiuosi: ir dėl dar vienos tarptautinės mokyklos, įsirašytos į savo aplankytų mokyklų sąrašą, ir dėl nuostabaus miesto bei jo apylinkių. Iš tiesų nuostabus ilgasis savaitgalis!
Ir dar iš šios kelionės parsivežiau BMW šūkį: Strive for perfection in everything you do (juo iliustravau ir šį įrašą). Gerulis, ar ne? Jeigu visi gyventumėme ir dirbtumėme vadovaudamiesi tokiu šūkiu, neabejoju, pasaulis būtų gerokai kitoks 🙂