Prisėdau rašyt apie Luknės septintąjį mėnesį, o mergina tik šast ir sesės virtuvėlę ant savęs užsivertė 🙂 N-tąjį kartą. Kažkaip jau net ašarėlės vaiko neima, bet jau parakinėt tą daiktelį ir visas jame esančias smulkmes (lėkštutes, puodelius, šaukštelius, netikras bulves ir pomidorus :)) labai įdomu. Ir pabandyt dureles padarinėt labai faina :).

Tokie žygiai tapo įmanomi, nes Luknė pradėjo šliaužti! Lygiai dviem mėnesiais anksčiau nei sesė. Bet lygiai taip pat – kaip apkasuose :). Mergina jau tapo gana rimtai mobili: šiandien vieną kartelį užsiplepėjom su svečiais, o ji nušliaužė mums iš akiračio ir apvertė vazoną :). Kol kas mums dėl to labai linksma, bet jau akivaizdu, kad reiks išmintingiau apgalvot vazonų stovėjimo vietas :).

Taigi peršliaužia Luknė mūsų ilgut ilgutėlį kambarį, nušliaužia iš vieno kambario į kitą, iš vonios link koridoriuje stovinčio veidrodžio ir sudėtų knygų ir pan. Ją ypač masina ant žemės stovintys magnetofonas ir DVD grotuvas :).

Jei tikslas labai aiškus ir įdomus, pavyzdžiui, mamos raudoni kroksai arba tualeto valymo šepetys :), tuomet šliaužimas būna ypač greitas.

Kartais prišliaužusi prie kokio statesnio objekto – laiptų, spintelės, sofos – Luknė bando keltis. Ji sudeda kiek tik pasiekia aukščiau abi rankas ir bando prisitraukti, bet kol kas tai sekasi sunkokai 🙂 Nors šiandien pirmą kartą jai pavyko pasilaikant už sofos nugarėlės atsistoti iš klupimos padėties.

Gana dažnai Luknytė pasikelia jau taip, lyg tuoj tuoj pradėtų ropot, o kartais net užima „Pasiruošt, dėmesio, marš!“ poziciją, kuomet iškelia užpakaliuką ir remiasi tik rankomis ir kojų pirščiukais. Ropoti dar nepavyksta, bet tokioje pozicijoje pastovėti ir „pavibruoti“ į priekį ir atgal jau sekasi kuo puikiausiai.

Pradėjau nuo šliaužiojimo, nes Luknės sėdėjimas mums jau yra tapęs savaime suprantamu dalyku. Iš tikrųjų viskas vyko žaibo greičiu: pradėjusią sėdėti vos keletą dienų apdėdavom pagalvėlėm, kad saugiai kristų. Dabar paliekam jau nesusimąstydami, nes Luknė sėdi kuo puikiausiai, be jokios atramos, ir labai sąmoningai – į priekį – virsta tik tada, kai nori šliaužti. O taip vyksta vis dažniau ir dažniau. Tiesa, pati ji dar net nebando sėstis, bet mes niekur ir neskubam. Kantriai laukiam, kol vieną rytą tiesiog rasim lovoj sėdinčią, kaip kad nutiko su sese 🙂

Sėdinti Luknė gali užsiimti smulkiosios motorikos lavinimu. Turi tokį raudoną medinį autobusą, iš kurio labai faina išrinkti rankytėm arba išversti visus smulkius mokinukus ir tada juos pakutenti graužimu 🙂

Ji jau gana lengvai paima gulintį daiktą, ypač didesnį, ir būtent tą, kurį nori, ne šiaip bet kokį 🙂 Kiek sunkiau sekasi sugraibyti smulkesnius daiktelius, kartais tenka dorotis abiejų rankų pagalba, bet nieko nėra neįmanomo :).

Luknė gali perimti daiktelį iš vienos rankos į kitą. Šiandien labai žavingai gulėdama ant pilvo pakėlusi vieną ranką barškino joje esantį barškutį. O kartais mus prajuokina kažkuo labai panašiu į katutes 🙂 Plodama ir pati būna labai laiminga 🙂

Sėdėdama maitinimo kėdutėje Luknė mėgsta parakinėti visokius daiktelius. O dar labiau mėgsta juos pamėtyt žemyn ir pažiūrėt, kur jie nukrito :).

Labiausiai svetima mūsų mažąjai sesei yra kėdutės tikroji paskirtis – valgymas :). Jau mėnesį bandom daržovienę, bet šiandien buvo absoliučiai pirma diena, kai vaikas nespaudamas viso šaukšto turinio atgal, nurijo kokius pirmus 10 kasnių :). Esu nuoširdžiai pakilėta ir vėl užgimė viltis, kad vaikiukas artimiausioj ateity vis dėl to valgys ne tik mamos pieną :).

Dar prisiminiau, kad galima ir apie vaikščiojimą parašyt 🙂 Laikoma už abiejų rankų gana tvirtai Luknė pastovi jau kuris laikas. Šį mėnesį pradėjo vedama žingsniuoti. Tvarkingų tvarkingiausia mergaičiukė dėlioja žingsnelį po žingsnelio ir galėtų vaikštinėti ilgai ilgai, jei tik kas vedžiotų 🙂

Dar galima pakalbėti ir apie gulėjimą. O tokia pozicija priimtina jau tik miegant 🙂 Paskaičiau, kad tokio amžiaus vaikai mėgsta gulėdami ant nugaros pagraužti savo kojytes. Akivaizdu, kad ne visi 🙂 Paguldyta ant nugaros Luknė apsiverčia maždaug per kelias sekundės dalis ir net nesiruošia domėtis nei savo kojytėm, nei rankytėm 🙂 Taigi nemiegančiai jai reikia tik veiklos, veiklos ir dar kartą veiklos 🙂 Būti nešiojamai irgi užsiskaito už gerą veiklą 🙂

Didžiuojamės savo mažąja mergužėle ir labai džiaugiamės jos pasiekimais. Bet tikra tiesa, kad antro vaiko vystymosi jau visai nesistengiam „forsuoti“, kaip kad buvo pirmąjį kartą (tenka tai pripažinti :)) Ir lyginti su kitais vaikais kažkaip nelabai aktualu 🙂 Va sesė tik palyginimo neišvengia, bet kad viskas taip panašu… 🙂