DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI
Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)
Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos „Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)
Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))
Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas 🙂 Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)
Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį 🙂 Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito :)) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal 🙂
Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba :)) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati 🙂
Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės „politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai „atšipęs” 🙂 Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))
Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, „tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias 🙂 Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))
Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką 🙂 Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? :)) Tikrai nesmagu? :))
Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime 🙂 Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia 🙂 Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo 🙂 Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės 🙂
Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti 🙂 Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti 🙂
Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)
P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) 🙂 Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai 🙂 Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis 🙂
DEVINTAS VINCENTO MĖNUO
DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO
VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO