Aštuntas mėnuo atnešė iš tiesų nemažai pokyčių mūsų ir mūsų mažylės (ar, tiksliau, dviejų mažylių) gyvenime. Vienas pagrindinių – tėtis tėvystės atostogose, o mama darbe. Iššūkis visiems mums, bet kol kas tvarkomės visai neblogai. Iš principo tai turėtų reikšti, kad rašinėlių apie Luknę rašymą turėtų perimti tėtis, nes dabar jau jis svarbiausias jos kasdienybės žmogus. Bet žiūrėsim, kaip čia bus 🙂

 

Luknė jau tampa vis rimtesnė mergina. Šliaužimas vyksta dideliu greičiu, visos vietos yra pasiekiamos, įdomios ir patrauklios. Prišliaužusi prie ko nors Luknė jau gana lengvai atsiklaupia arba pasilaikydama atsistoja. Šiandien, pavyzdžiui, palikau sėdinčią prie žaisliukų dėžės, o kol pasidariau kavą, radau jau atsistojusią prie piešimo lentos ir besigardžiuojančią kreidutėmis 🙂 Porą kartų ta lenta jau yra užgriuvus ant stovėtojos… Kaip ir žaislinė virtuvėlė, ir kėdutė, ir pan.

 

Beje, jau ne už kalnų dienelė, kai vaikas vis tik prisivers pirščiukus durimis, nes labai jau mėgsta prišliaužus varstyti duris pirmyn atgal… Ne visada duris uždarom normaliai, ne visada ir vaiką nužiūrim…

 

Šiaip atsirėmusi ar įsikibusi (pavyzdžiui, į lovytės ar sofos kraštą) Luknė gali ir pati pavaikštinėti. Gali atsitūpti ir vėl atsistoti. Gali persisverti. Kartais tik ir spėji griebt už kojos per sofos kraštą besiverčiančią 🙂 Viena iš patraukliausių vietelių – pirmasis laiptas.  Luknė prišliaužia prie jo ir bando lipti ant atrosios pakopos. Beje, kokį kartelį yra pavykę, o šiaip tik viena koja lengvai pakyla  🙂 O nepasitenkinimas tai didelis, kai lipti norisi, o negali! Pastebėjom, kad, priėjusi bordiūrą, Luknė supranta, kad, norint užlipti, reikia kelti koją aukštyn. Ir jai kol kas visai neblogai sekasi tai padaryt.

 

Vaikščiojimas yra veikla favoritė ir, jei kas vedžiotų, Luknė galėtų vaikščioti tikriausiai visą dienelę!  Eidama ji labai tvirtai stato kojeles, žino savo tikslą ir kryptingai link jo juda. Prieš kokią savaitėlę pastebėjom, kad Luknė jau gali paeiti ir laikoma už vienos rankos. Nedaug, bet gana tvirtai. Mums atrodo, kad tai vienas iš savarankiško vaikščiojimo pranašų.

 

Šiaip jai drąsos netrūksta – drąsiai stojasi, lipa, šliaužia, eina. Kartais atsiremia tik viena ranka, kartais sugalvoja pasileist apskritai (tik lygsvarą pavyksta išlaikyt kokias lygiai 2 sekundes 🙂 ) Kartais pasilaikydama viena ranka lenkiasi paimti kokio ant grindų gulinčio daiktelio, kartais pavyksta, kartais ne. Esame išbandę ir kaimynų vaikišką karutį BRIO – Lukniukei visai neprastai sekasi jį stumti ir žygiuoti iš paskos!

 

Kol kas tikriausiai sunkiausiai sekasi ropoti, matyt, trūksta gerų pavyzdžių, nes mūsų sesė irgi nuo šliaužiojimo bene iškart perėjo prie vaikščiojimo. Esant rimtam reikalui Luknė paropoja kokį metrą, bet įprasta susisiekimo priemonė be konkurencijos yra šliaužimas. Ir mums gerai – grindys puikiai išsivalo :))

 

Visai neseniai Luknė pradėjo jau pati atsisėsti. Dar ne visada iki galo pavyksta, bet vis dažniau ir dažniau. Atsisėdus ar atsiklaupus ji žavingai išmoko ploti katučių 🙂

 

Pirštų miklumas vis didesnis ir didesnis. Jį labiausiai lavina Luknės aistra kokioms nors ant žemės esančioms mažytėms šiukšlytėms ir trupinėliams. Juos reikia būtinai pakrapštyt ir, jei pavyksta sugrabaliot, susikišt į burnytę.

 

Žaisliukų turim kalnus, bet vis tiek įdomiausi daiktai iš realybės. Pavyzdžiui, televizoriaus distancinis valdymas, kompiuterio laidai, kompiuteris, žurnalai, krepšiai ir pan. Didžioji sesė mėgsta pareguliuot, ką Luknei galima ir ko negalima. Bet jau ir jai ne visada pavyksta daiktelį išplėšt iš Luknės rankų, nes ši įsikimba kaip reikiant ir net nesiruošia paleist. Svarstom dabar, ar čia seniai jau Luknė ima daiktus viena ranka.. Bet tikriausiai seniai… Ir perima iš vienos rankos į kitą, ir paėmusi po daiktelį į kiekvieną ranką muša juos vieną į kitą.

 

P.S. Šįvakar jau įveikta pirma laiptų pakopa! 🙂