http://www.alfa.lt/straipsnis/167716

Jums pasisekė, jei jūsų vaikas mielu noru leidžiasi šukuojamas ar pats šukuojasi. Daug daugiau yra tokių, kurie, vos išvydę plaukų šepetį jūsų rankose, stoja į kovą: slepiasi, muistosi, pyksta ir apskritai atsisako kirptis bei prisileisti prie grėsmingai į varnų lizdą panašėjančio kaltūno. Kodėl?

Yra kelios priežastys. Kai kurie vaikai labai jautriai reaguoja, kai svetimkūniai liečia jų odą. Jie gali netgi bijoti to jausmo, kai šukos slysta galva (paprastai tokia baimė gali apnikti 1–3 metų vaikus).

Atpažinti šiuos vaikus nėra sunku: dažnai jie nemėgsta šiurkštaus audinio drabužių, jie jiems „graužia“, ,,trina“, netgi kelia skausmą. Yra vaikų, kuriems nedideli įsiuvai ar etiketės, ant kurių užrašytas dydis ir jų priežiūros ženklai, sukelia tokių nemalonių pojūčių, kad šias žymas tenka tuoj pat nukirpti. Ką jau kalbėti apie vaikus, kurie atsisako mūvėti kojines, kuriose daug siūlių. O vaikų, kurie mėgaujasi, kai jiems trenkama galva ir vanduo žliaugia per veidą, dar mažiau. Ką galima padaryti, kad išvengtume alinamų vaidų ir triukšmo vonioje?

Jei vaikui baisu, nemalonu galvą trinkti po dušu, tai darykite praustuve – pasistatykite kėdę ir pakvieskite vaiką į kirpyklą. Parduotuvėse dabar galima nusipirkti guminį lanką, kuris apjuosia vaiko galvą ir apsaugo nuo tekančio vandens (tačiau gali būti, kad vaikas atsisakys jį užsidėti). Tada teks apsišarvuoti kantrybe ir leisti vaikui kuo dažniau žaisti su vandeniu, kad vanduo imtų asocijuotis su maloniais potyriais.

Grįžkime prie plaukų šukavimo. Visų pirma šepetys (ar šukos) neturi būti nei aštrus, nei tankus, nei retas – juk ne veltui pasakų močiutės galvelę šukuodavo ,,marių žuvų šukelėmis“. Parinkite ir nepagailėkite nupirkti specialių priemonių, padedančių iškedenti susivėlusius plaukus. Vaikas sėdės daug ramiau, jei tuo metu, kai jūs šukuojate jo galvą – jam duosite šukuoti lėlę arba minkšto gyvūno dirbtinį kailį.

Jeigu visos jūsų idėjos nueina perniek, pagalvokite, ar verta tęsti kovą. Daugumos vaikų plaukučiai yra švelnūs ir plonučiai, todėl tikrai jokios bėdos, jei kurį laiką nesišukuos. Žinoma, tankiomis garbanomis ar kupeta plaukų apdovanotų vaikų tėvams išeitį rasti sunkiau – gali tekti kurį laiką rinktis trumpesnių plaukų ,,šukuoseną“.

Paprastai apie per nugarą vilnijančius dukters plaukus labiau svajoja jų mamos nei pačios princesės. Nesvarbu, kad ant galvytės tik ,,penki plaukai, ir tie patys pasišiaušę“ Teko kalbėtis su mama, kuri guodėsi, kad neatsargiai pagrasino savo mažylei nukirpsianti plaukus, jei ši ir toliau šauks šukuojama. Mergaitės veidas nušvito, ir ji tuoj pat papasakojo mamai, kokio ilgio plaukų ir kokios šukuosenos norėtų. Visos problemos išsisprendė kitą dieną apsilankius kirpykloje.

Ką daryti, jei trumpinti plaukų neketinate, o vaikas šaukia, kad jam peša? Galbūt pravers keletas patarimų:

a. Maudydami vaiką visų pirma ištrinkite galvą ir plaukus ištepkite kondicionieriumi. Galvą skalaukite prieš pat lipdami iš vonios. Plaukai bus kaip šilkiniai.

b. Šlapius plaukus apipurkškite specialiomis priemonėmis. Paklauskite savo kirpėjos, manau, ji tikrai patars, kokios priemonės apsaugos plaukus, kad jie nesiveltų. (Parduotuvėse esu mačiusi „Johnson‘s hair detangling spray“).

c. Plaukus šukuokite nuo apačios į viršų. Jei kelyje sutinkate „kaltūną“, neplėškite, stenkitės jį iššukuoti kuo švelniau.

d. Šukuodami prilaikykite galvos odą – daug mažiau peš.

e. Šukos minkštais danteliais yra švelnios, bet neiššukuoja „kaltūnų“.

f. Leiskite vaikui šukuoti lėlę ar minkštą gyvūnėlį, kai šukuojate jį.

g. Iš pradžių leiskite vaikui šukuotis pačiam, vėliau perimkite patys.

h. Pasakykite, kad jei nesišukuos – plaukučius teks nukirpti.

Kai kuriems vaikams daug labiau patinka, kai šukuojami drėgni plaukai vonioje. Darykite tai, kai plaukučiai sutepti kondicionieriumi – šukos slys kaip per sviestą.

Kai kurie tėvai įsigudrina sušukuoti miegantiems vaikams plaukus. Ilgus mergaičių plaukus galima supinti – taip jie mažiau velsis, o ir šukuoti nebus būtina kasdien. Kai kuriems vaikams patinka, jei juos pagiriate: kai susišukuos – bus labai graži; jei susišukuos, važiuos pas močiutę parodyti, koks jis (ji) šaunuolis (-ė) ir t. t. Kai kada padeda ir „akių atvėrimas“: jei nesišukuosi, nevalysi dantukų, nesimaudysi – niekas nenorės su tavimi draugauti, nes būsi murzė (murzius)! (Žinoma, tokie pareiškimai nėra labai pedagogiški, bet daugeliui vaikų jie suveikia labai efektyviai).

Dar keletas „plaukuotų“ patarimų:

– Kai kerpate vaikams plaukus, visų pirma nukirpkite kirpčiukus. Jei vaikas supanikuos ir persigalvos, plaukai bent jau nekris į akis.

– Kuo anksčiau vaiką pripratinsite prie plaukų higienos (šampūnas, vanduo, rankšluostis, šukos), tuo greičiau vaikui tai taps savaime suprantamu dalyku. Plaukai gali būti pasididžiavimo šaltinis ir sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi. Žinoma, gali būti ir priešingai, todėl nuo pat ankstyvos vaikystės sakykite savo vaikams, kad raudonplaukiai, garbaniai ir visi „kitokie“ yra tokie pat įdomūs, gražūs ir žavūs – ir kartais netgi patrauklesni nei turintys įprastus plaukus!