Ir štai…atėjo rugpjūčio 23 diena. Iš tiesų niekada negalvojau, kad taip smagu švęsti gimtadienį taip, kaip švenčiau šiemet – jis buvo vienas nuostabiausių! Ryte vaikinai išvažiavo mūsų tradicinių sekmadieninių pusryčių, o grįžo su nuostabiomis gėlėmis, kurias iš savo santaupų nupirko Augustėlis.
Tada merginos keliavo į vonią. Maudydami Gertrūdą įmetėme pinigėlį, kad Gertrūdai pinigų netrūktų 🙂 Vaikams visos šios tradicijos buvo smagi atrakcija, tai smagiai viską primindavo, kad nieko nepamirštumėme… Kai mažylę išmaudėme, skubiai visi susiruošėme, nes…važiavome į Baltijos kelio 20-mečio šventimą Mini Europoje 😀 Esmė ta, kad ten vyko nuostabus renginys, į kurį turėjome kvietimus. Nuostabus, nes vėl lietuviai, latviai ir estai susikibo rankomis ir apjuosė mini Europą, susirinko daugybė nešinų vėliavomis ir pasipuošusių tautinėmis spalvomis bei tautiniais rūbais žmonių, skambėjo dainos, kurios skambėjo prieš 12 metų, grožėjomės įvairiaspalviais fejerverkais…žodžiu, buvo NUOS-TA-BU!!! Labai smagu buvo ir tai, kad Medeina nebuvo dar mačiusi nei Atomium’o, nei Mini Europos, o čia – ir pamatė, ir dar toks gražus renginys!
Tiesa, dar prieš renginį Medeina suruošė Mortą: pasuko plaukiukus, sušukavo, žodžiu, liko tik šmurkštelėti į gražiąją suknelę. Į renginį važiavome dar ne krikštynų rūbeliais, nes diena buvo karšta, todėl nusprendėme, kad po to gali būti bėdos…
Kadangi Baltijos kelias buvo 14val, tai iš jo (dar jam nepasibaigus) jau skuodėme namo, nes krikštynos – 16val. Prie namų privažiavome kartu su NRH. O tada…prasidėjo kelionė į krikštą. Iš pradžių Gertrūdėlę krikšto mama aprengė. Teisybę pasakius, ir aš, ir Medeina, ir Gabrielius išsižiojome: Gertrūdėlę papuošė baltutėlio lino suknute. Iš tiesų tai ją reikėjo pamatyti – ji buvo tiesiog PA-SA-KIŠ-KA!!! Ant galvos – nerta daili kepurėlė, o ant kojyčių – pasakiško grožio bateliukai! Tiesa…buvau sakiusi, kad Gertrūdėlės kojytė – 19 dydžio, o šie bateliai – 19 dydžio – buvo dideli…ot, mamūnia!!! Dar Gertrūdėlei įsegiau Agnės dovanų megztą sagę, kuri nepaprastai tiko – kaip čia buvus. Dievulėliau, kokia ji buvo graži!!! Tiesiog kvapą gniaužė!!!
Morta irgi pasipuošė: ji taip džiaugėsi savo pūsta princesiška suknele, kad vis sukosi, sukosi, sukosi ir šoko su balionais. Ir, žinoma, auksiniai bateliai…ach, kaip ji džiaugėsi! Ant savo pasuktų plaukiukų užsijuosė Agnės nertą gėlytę-papuošalą. Kai pagalvoji – kiek nedaug reikia mažai mergaičiukei iki nuoširdžios laimės.
Taigi susirinkome viską ir išlėkėme į bažnyčią: mes važiavome viena mašina, o krikšto tėveliai – kita. Ir, žinoma, važiavome tiesiausiu keliu, kad Gertrūdėlės gyvenimas tiesus būtų! (Nors specialiai nieko ir nedarėme…)
Kai nuvažiavome, brolis Damian jau buvo prie bažnyčios. Pasakė, kad prieš tai buvusios krikštynos užsitęsė, todėl teks truputėlį palaukti. Nuėjome laukti į zakristiją. Ten atvyko ir krikštatėviai bei kai kurie svečiai.
Koplyčia, kurioje vyko krikštynos, buvo nedidelė, bet labai gerai apšviesta. Teisybę pasakius, man ši mūsų parapijos bažnyčia labiau primena kokią liuteronų, o ne katalikų bažnyčią, nes yra nepaprastai kukli ir paprasta.
Kol svečiai rinkosi ir kol prasidėjo krikštynos, Augustas buvo atsakingas už muziką: sėdėjo visas rimtas prie kompaktinių plokštelių grotuvo ir leido senelio „Kaimiečių mantras”. Iš tiesų buvo gražu, kai bažnyčioje skambėjo lietuvių liaudies dainos, grojo gitara… Ir, žinoma, dar gražiau, kad tai buvo vaikų senelio ir Ramunės – Augusto krikšto mamos – balsai.
Visiems svečiams išdalinome ilgas baltas žvakes. Tai – tradicija, kurią pasiūlė brolis Damian, nes taip buvo daroma per krikštynas Afrikoje: visi dalyvaujantys krikštynose užsidega savo žvakes ir tik tada uždegama krikštijamo vaiko žvakė – taip simboliškai vaikas priimamas į šviesos bendruomenę… Man patiko šis siūlymas, o kai įgyvendinome, tai buvo tiesiog nepaprastai gražu ir gera… Matyti Augustą ir Vilhelmą stovinčius su žvakėmis… Belgijos draugus…. Tikrai tvyrojo ypatinga atmosfera.
Svečiai – vaikai gavo krikštynų balionus, visi susėdome ir…Gertrūdėlė tapo krikščione. Tiesa, ji labai norėjo miego (nes per tą rytinį renginį numigo tik apie 20min), tai nebuvo kantrybės įsikūnijimas. Iš pradžių ji bandė kam nors (pavyzdžiui, man, o po to ir R) sumaitinti gėlytes nuo savo žvakės, kurias kantriai ir metodiškai ištraukdavo iš puokštelės, po to nusprendė pasivaikščioti…žodžiu, užkūrė mums gerą pirtelę! Tačiau – kaip visada – Gertrūdėlė buvo puikios nuotaikos. Iš tiesų tai man tiesiog neįtikėtina, kad ši mažylė yra beveik visada puikios nuotaikos ir besišypsanti…tokia šypsniukė!
Medeina skaitė skaitinius. Pasirinkome, kur Jėzus kviečia visus ateiti kaip maži vaikai… Ir, žinote, ką? Skaitinius skaitė LIE-TU-VIŠ-KAI. Taip, lietuviškai! Nes mes turėjome Bibliją lietuvių kalba, o brolis Damian pasakė, kad galim skaityti kokia tik norim kalba 🙂 Kai Medeina perskaitė, pajuokavo, jog tikisi, kad perskaitė tai, ką reikėjo 🙂
Labiausiai man patiko tai, kad viskas vyko ramiai, natūraliai, be jokio streso. Ir iš tiesų jautėsi šventinė nuotaika. Tokia pakylėta. Ir viskas tarsi plaukė, tekėjo… Net nemoku apsakyti, bet kažkaip (bent jau man) nebuvo nė lašo tokio: o dabar tas, o dabar – anas… Brolis Damian gražiai viską paaiškindavo, neskubindavo, pajuokaudavo… Kai pylė vandenį, Gertrūdėlę laikė Neringa. Šioji tik akis išpūtė ir nustebo. Po to vis bandė pagauti žvakės liepsną, tad teko ją gan greitai užgesinti. Gertrūda turi dvi krikšto žvakes: vieną padovanojo krikšto tėvai, o kitą – parapija. Abi jos buvo uždegtos nuo šventintos žvakės vienu metu.
Po to visi susikibome rankomis, sukalbėjome „Tėve mūsų”. Brolis palaimino mane, Gabrielių, krikšto tėvelius ir visus susirinkusius.
Po krikšto Augustas rinko aukas tiems keturiems vaikučiams, kad jie galėtų eiti į mokyklą, nusifotografavome ir…patraukėme į lauką. Bažnyčioje pro langus kaip tik krito saulės šviesa. Buvo labai gražu, ir Medeina dar norėjo nufotografuoti toje spindulių šviesoje, tačiau Gertrūdėlė jau supyko ir apsipylė ašaromis…ką gi, ėjom laukan.
Lauke užsiverkė mūsų kaimynė ir Mortos draugė Sophia – pasirodo, ji labai norėjo tokios suknelės, kaip Morta. Taigi nieko nelaukę traukėme krikšto tėvelių maišelius su saldainiukais ir dalinome vaikiukams (ir ne tik!), kad visi pralinksmėtų. Ir ką jūs sau manote? Ašarų it nebūta! Matyt, labai jau skanūs buvo kūmų saldainiukai, nes aš burnoj neturėjau 😀
Lauke brolis Damian pasiūlė pikniką daryti bažnyčios kieme, ir tai buvo…vienas didžiausių krikštynų siurprizų. Gyvename čia dvejus metus; tai, kaip sakant, yra mūsų bažnytėlė, mūsų vaikai eina į darželį-mokyklą, kuri priklauso šiai bažnyčiai, tačiau mes nė karto nebuvome buvę bažnyčios sode. Sode atėmė žadą. Net nežinau, kaip jį nupasakoti. Iš tiesų man labiausiai priminė sodą iš filmo „Notting Hill”. Tą sodą, į kurį norėdami patekti H.Grant ir J.Roberts perlipo tvorą. Šios bažnyčios sodas buvo/yra būtent toks. Su dailiais suoliukais. Su tobula veja ir krūmeliais. Dailiais takeliais. Medžiais, kurių pavėsyje galima tykiai skaityti knygą. Kažkoks absoliučiai nežemiško grožio…
Atsinešėme savo stalą. Jį padengėme. Ach, ir dar…maistas buvo iš libaniečių restorano! Tai brolis Damian šmaikštavo: amerikietis Belgijoje krikštija lietuvę ir vaišinasi libaniečių patiekalais!!! Štai koks tapo pasaulis XXI amžiuje… Iš tiesų nepakartojamas!
Maistas buvo fantastinis. Iš tiesų čia mes žemai lenkiame galvą krikšto tėveliams, kurie jį pasiūlė. Ir buvo idealus piknikui parke. Visi išgėrėme po taurę-kitą prosecco (vėl ačiū krišto tėveliams!), užkandžiavome ir kalboms nebuvo pabaigos. Vaikai, atrodo, dingo: Augustas su Medeina žaidė badmintoną, merginos sukosi, sukosi, sukosi…o mažieji irgi apsčiai turėjo ką veikti.
Ką dar darėme? Iškėlėme Gertrūdėlę virš vaišių stalo (kad niekada maisto nepritrūktų); spaudėme krikštatėvius (kad Gertrūdėlės dantys reti nebūtų; ši tradicija – kaip ir visos kitos, apie kurias papasakojome – labai buvo įdomios svečiams nelietuviams); valgėme du nuostabius kūmų pyragus, ant kurių vieno iš uogų buvo užrašyta „Gertrūda”, o kito – „Elena”; vienu metu gavome dovanų (man buvo labai malonu, nes ir aš nebuvau pamiršta 😀 ); atidavėme dovanėlę krikšto tėvams…
O tada laukė dar vienas siurprizas: krikšto tėvai turėjo vazą su saldainiais: pasirodo, taip dovanoti saldainius – irgi belgiška tradicija. Ir dar turėjo kibirėlį. Ir akmenukų maišelį. Tokių šviesių, dailių, nugludintų. Ir paprašė, kad visi svečiai užrašytų ką nors Gertrūdai Elenai ant akmenuko ir įdėtų į kibirėlį, ant kurio nupiešti dobilėliai… Man tie dobilėliai labai krito į akį. Žinia, dauguma galvoja, kad jie reiškia laimę. Tikrai taip. Dar yra toks angliškas posakis: „to be in clover”, ir tai reiškia gyventi be rūpesčių, patogiai ir klestinčiai… Kažkaip simboliška man pasirodė, kad būtent toks Gertrūdos linkėjimų kibirėlis jai pradedant naują gyvenimo etapą…
Dar nepaminėjau, kad Gertrūdos puošnų kostiumėlį išbaigė gintaro karoliukai, kuriuos jai uždėjo krikšto mama jau po krikštynų. Ir skraistė. Iš tiesų net nebuvau mačiusi tokios: tokia lininė, nėriniuota, apgaubianti…man Gertrūda buvo nežemiško grožio, kai ją tik pakrikštijo ir užsegė skraistę. Tokia baltut baltutėlė…susiliejo visi simboliai, visa Meilė, visa Viltis ir Tikėjimas, kad dukrytės gyvenimas bus toks, kad sunkiomis akimirkomis ją neš ant rankų…
Ačiū visiems atėjusiems ir sudalyvavusiems mūsų šventėje, ačiū broliui Damian, iš tiesų prisidėjusiam, kad šventė būtų tokia, kokia ji buvo, ačiū už gražias dovanas (ir man, ir Gertrūdėlei), ačiū tiems, kurie buvo su mumis, nors ir nebuvo šalia…juk svarbiausia – POJŪTIS! Ir ačiū Gertrūdėlei, kuri visus mus subūrė ir leido pasidžiaugti šia jai visiškai dovanai suteikiama išganymo malone. Kaip pasakytų mano labai gera draugė Christian: AMEN!