Mūsų mažoji pradėjo rašyti. Ypač savo vardą. Dabar – pats susidomėjimo pikas. Todėl vardas yra rašomas:

Ant vaikiškų kėdučių:

Ant virtuvės kėdžių:

Ant…Mortos kėdės (didžiam jos pykčiui ir akių vartymui pastebėjus):

Ant mūsų virtuvės suolo:

Ant pasilypėjimo laiptelio:

Iš keturių daiktų, stovėjusių šalia, nebuvo pažymėtas tik vienas 😀

IR čia – dar ne viskas. Geriausia buvo išraitytas parašas ant mūsų banko sutarties (mat – kaip turbūt matote visų nuotraukų fone – esame be apibrėžtos gyvenamosios vietos, tad namuose vis atsiranda vis naujos sutartys, kurias mielai pasirašo ir Gertrūdėlė!).

Ar jaudinamės? Gal – jeigu būtų pirmas vaikas – jaudintumėmės. Tiksliau, jaudinomės, kai buvo pirmas. Kai Vilhelmas aprašė visus mūsų belgiškus namus ir dar ant sienos tušinuku nupiešė šikšnosparnį, kuris ir liko mums išvykstant, o Morta aprašė tiesiog KIEK-VIE-NĄ savo daiktą…atsipalaidavome. Esmė – visa tai praeina. Ir taip greitai praeina, kad – šiandien pamačius visą šitą grožį – iš tiesų apsidžiaugiau 🙂 Vaikai yra stebuklingi. Per amžių amžius.

P.S. Gertrūda yra dešiniarankė.  2:2 😀