Ir aš visiškai nejuokauju. Esu paskendusi Vaikystės Sode. Šiandien Gabrieliui pasakojau, kad dažniausiai 10val jau turiu susitikimą. Iki tol rašau laiškus, todėl keliuosi 7.30. Iš Vaikystės Sodo grįžtu apie 23.00. Tada vėl sėdu prie kompiuterio, nes per dieną gaunu vidutiniškai 30 laiškų. Kol į visus atsakau, dažniausiai jau švinta. Kai suskamba žadintuvas, kišu galvą po antklode ir galvoju: dar minutėlę, darrrrrrrr minutėėėėėėlęęęęęę…. 😀
Vakar pamečiau telefoną. Ne iš pat ryto, bet šiek tiek vėliau. Kai radau, buvo praleisti 38 skambučiai. TRIS-DE-ŠIMT AŠ-TUO-NI 🙂 O aš, žinia, dabar tik mokausi draugauti su mobiliuoju telefonu, nes šiaip visi žino: man geriau rašyti laišką arba – dar geriau – į Skype. Anksčiau draugai sakydavo, kad neįmanoma man prisiskambinti, nes tiesiog neturiu telefono (nepasiėmiau, neįkrautas ir pan.), o dabar sako, kad visą laiką užimta 🙂
Na, bet čia – ūkiški niuansai. Svarbiausia yra tai, kad absoliučiai gyvenu tuo, ką darau. Su auklytėmis kiaurą dieną dirbame. Aš jau greitai joms sukursiu odę…rimtai! Mat jos lygiai taip pat ateina iš ryto ir…išeina drauge su manimi: mes Vaikystės Sode valgome, dirbame, mokomės. Mokomės be galo daug. Jau seniai pamečiau skaičių valandų, kai mes diskutuojame, diskutuojame, diskutuojame… Noriu, kad viskas būtų tobula, kad jos pasitikėtų savimi, kad Vaikystės Sodui iš tiesų nebūtų lygių…
Kai kalbam, įdedu visą širdį. Vakar pasakodama apie vaikų integraciją apsipyliau ašaromis. Kartais susigraudinu ir kalbėdama su tėvais, kurie dabar (bent keli) kasdien lankosi Vaikystės Sode. Nes turiu labai aiškią, na, ryškią viziją, kaip viskas turi būti. Kaip vaikas turi jaustis. Kaip turi jaustis tėvai. Kokia nepakartojama ir nuostabi bus mūsų bendruomenė…
Pavyzdžiui, kalbėjome apie tėvų vaidmenį. Sakiau, kad man baisiausia, kai tėvai ateina į darželį, kalba, kažko prašo, o aš pamatau, kaip auklytės susižvalgo (tarsi sakytų: ir vėl ta mama su savo nesąmoningais prašymais…) Nes iš tiesų tai reikia be galo be krašto džiaugtis, kad tėvams rūpi jų vaikai! Be to, tėvams privalo atrodyti, kad jų vaiku galėtų pasirūpinti ir geriau 🙂 Kas kitas, jei ne tėvai, taip galvos? Kaip kitaip mes tobulėsime? Kaip kitaip KARTU KURSIME savo ir jų vaikams tobulą sodą? Žodžiu, tėvai – partneriai, draugai, žinovai (juk iš tiesų apie vaiką jie žino daug daugiau, nei mes ir, pasidalinę informacija, jie labai palengvins ir mūsų būtį su vaiku!), o ne lendantys ten, kur nereikia ir įkyruoliai. Jeigu jie klausia, jeigu nerimauja – tai daro ne todėl, kad prikibtų, o todėl, kad jiems RŪPI! Žodžiu, labai daug kalbame apie tėvus. Apie jų lūkesčius. Apie bendravimą su jais. Apie jų įdarbinimą kuriant bendruomenę ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje. Apie neišmatuojamą jų svarbą mūsų darbe ir apie nepaprasto grožio draugystes, kurios užsimezga su vaikų tėvais…
Šiandien su Renata važiavome pirkti priemonių. Ir šen, ir ten…visą dieną ant kojų. Vilhelmas (taip, taip, mano mažasis Vilhelmas :)) šiandien dekupavo vieną kėdutę vaikams (mat visos kėdutės bus skirtingos ir dekupuotos). Augustas vakar su mokytojos Ingos vienmete dukrele Gintare dėliojo minkštą dėlionę-kilimą – pasaulio žemėlapį (per VISĄ kambarį!), kuris bus mūsų bibliotekėlėje, kurioje jau šiandien yra beveik 200 knygų! Šiandien mokytoja Inga su savanore Juste baigė dėlioti dėlionę ir, kol mes su Renata begalėje parduotuvių rinkome įvairiausias priemones bei indus (kad jūs žinotumėte, kokius nuostabius išrinkome: puodelio, sriubos lėkštutės ir lėkštelės rinkinį su avinėliais…net pačios tokių užsimanėme!), rūšiavo Vaikystės Sode žaislus, priemones ir šveitė viską nuo grindų iki lubų. Kai grįžome su Renata, net aiktelėjome! Žinote, kaip būna tose reklamose? Na, atrodė, kad žybsi kampučiuose 🙂
Užvakar mudu su M iš L parsivežėme daugybę mūsų daiktų, kuriuos vis pirkdavau ir kaip koks žiurkėnas tempiau pas L sakydama, kad visa tai – mano Vaikystės Sodui. Ir taip – ne vienerius metus. Tuo metu I pamaitino ir mokytojas, ir laukė manęs su vakariene. Ir ne bet kokia – iš Juodkrantės parvežė žuvies, apie kurią aš svaigau jiems išvažiuojant į Juodkrantę… O L padovanojo man fantastišką rankų darbo angelą…kad saugotų mane ir mano svajonę – Vaikystės Sodą. Apsikabinau savo draugių draugę ir krikšto dukrelės mamą ir susigraudinau…abi susigraudinome. Tą vakarą ilgai galvojau, kokių nuostabių nuostabiausių draugų vis dėlto esu užgyvenusi. Ir koks begalinis turtas jie yra…
Šiandien aš tiesiog be galo be krašto esu patenkinta auklyčių pasirinkimu. Jos – taip pat beprotiškai tikinčios tobulo sodo idėja kaip ir aš 😀 Žinoma, nebus jis visiems tobulas, na, juk negali būti visiems tobulas, tačiau tiems, kurie sode bus, jis bus pačių pačiausias… Šįryt Inga iš namų atitempė savo magnetofoną, nes labai norėjome, kad mūsų bibliotekėlėje grotų terapinė klasikinė muzika, o su pinigėliais kol kas striuka… Renata iš namų susitempė visas valymo priemones, o jos išrinktasis šiandien nušlifavo stalą, kurį, atrodo, galėsime prikelti naujam gyvenimui! Mano mama žiūri mano mergaites, o Vilhelmo krikšto tėtė šiandien nuo pietų pramogavo su berniukais: iš pradžių ėjo į Vichy parką, o po to – į kiną. Ach, mielieji, ką aš be jūsų daryčiau??? O dar kai vis brūkšteli ar skimbteli Gabrielius – suprantu, kad mano dienos iš tiesų yra kaip šventė…