Galvojau, ką čia parašius su Mamos diena… tačiau juk yra pasaulyje begalė neaprašomų dalykų. Matyt, Mamos diena – vienas tokių. Todėl pagalvojau pažvelgti šiek tiek kitomis akimis į savo dieną. Tokią dieną, kuri yra šiandien ir kuri daugiau niekada nebepasikartos. Vakar vakare atsiguliau ir pasiėmiau Gertrūdėlę į glėbį. Ji įsikniaubė man į petį, ir aš jaučiau ritmišką jos alsavimą. Atrodė, kad ji vos vos šypsosi. Ar galima nupasakoti tą jausmą? Tą norą suspausti ją iš visų jėgų? Ar galima nusakyti jausmą, kai Vilhelmas pribėga po pamokų? Kai Morta visa išdidi išeina iš savo klasės? Kai Augustas, man atvažiavus į mokyklą, pakelia akis ir sako: o, labas! Kai paverti jausmą žodžiais, dažnai nublanksta jo esmė. Todėl pagalvojau „dokumentuoti” vieną dieną Briuselyje.
Šią gatvę (kurią matote pačioje pirmoje nuotraukoje) regiu bent du kartus kiekvieną dieną, kai vaikai eina į mokyklą. Tiksliau, kai Vilhelmas ir Morta eina į savo darželį-mokyklą. Nes ji – tąsa tos gatvės, kurioje ir yra darželis-mokykla. Paprastai lekiu šia gatve, nes visada noriu kuo greičiau pasiimti Vilhelmą su Morta ir lėkti Augusto. O tądien ėjau iš lėto, nes fotografavau nepaprastai gražiai žydinčius medžius… Kai pagalvoji – mus supa TOKS grožis! Jis yra kasdien šalia, kad mes galėtumėme grožėtis. O ar dažnai tą darome?
Mortai labiausiai patinka žiedlapių prikritę gatvių pakraščiai: ima į rieškučias, meta į viršų ir krykščia iš džiaugsmo. Iš tiesų suaugę taip nebedaro. Kur tau, paaugliai taip nebedaro. O čia – tikrų tikriausias ir nuoširdžių nuoširdžiausias džiaugsmas!
Tada prieinu alėją, kuria kertu atstumą nuo tos gatvelės, kur pastatau mašiną į tą gatvelę, kur yra vaikų mokykla. Prie mokyklos pastatyti mašiną yra misija neįmanoma: seneliai atvažiuoja prieš pusvalandį, pasistato ir skaito sau laikraštį pravėrę duris saulei ir pavasario vėjeliui… Mudvi su Gertrūda dažniausiai atlekiam prieš pat pabaigos skambutį, todėl ir statyti mašiną tenka paralelinėje gatvėje… Bet šitas pasažas – nepaprasto grožio. Be to, visada pavėsis… Gertrūdėlė eina šiuo pasažu, rodo į šunų š… ir vis sako: o, kaka! o, kaaaaka! 😀 Arba įsibėgėja ir prie pat š… sustoja. Aš vis bijau, kad įlips (nes būtinai nori pati eiti!), todėl rankinėje nešiojuosi drėgnų servetėlių pokiuką. Fingers crossed, kaip sakant…
Pasažo pabaigoje vieno žmogaus kieme prie pat gatvės auga štai toks grožis… Gertrūda vis sustoja, nes ant šio medžio dažnai būna nutūpę paukštukai. Arba straksi aplinkui. Tada mažoji išpučia akis, atkiša pirštuką ir falcetu rėkia: CYP CYP, CYP CYP! Man kartais atrodo, kad tie paukščiai nuo tokio garso turėtų kristi žemėn negyvi, bet jie nieko, toliau sau – Gertrūdos dideliam džiaugsmui – straksi.
O štai ir vaikų mokyklos gatvelė. Apsodinta medžiais, kurie dabar žydi baltai baltai. Gaila, kad nuotraukose nesimato to baltumo grožio! Kai ateiname į šią gatvelę, Gertrūda dažniausiai jau pradeda šaukti: Sese! Ijau! Seseeeeeee! Ijauuuuu! ir bėga link mokyklėlės kiemo. Ji yra šventai įsitikinusi, kad tik dėl to, jog ji pašaukia, Vilhelmas išeina į mokyklos kiemą! Priežastis – pasekmė, priežastis – pasekmė 😀
Visų pirma einame pasiimti Mortos, nes darželinukus reikia pasiimti jų klasėje. Įėję pro duris einame ilgu koridoriumi, kuriuo vis žaviuosi, nes Gertrūda čia niekur nenuklysta ir į nieką neužsižiūri!
O štai ir Mortos koridoriukas. Čia – kelios darželinukų ir pirmokų klasės. Mums pasisekė, nes ir Mortos, ir Vilhelmo klasės – šalia. Na, Mortos durys ten, kur ta močiutė kalbasi su mokytoja, o Vilhelmo – tiesiai koridoriaus gale (matosi). Todėl jie dažnai susitinka 🙂 Ir tai mums – tėvams – yra labai smagu!
Mortos „kabliukas”, kur ryte užkabiname striukę. Taip, taip, čia nėra jokių spintelių. Yra tiesiog taip. Elegantiškoji kepurėlė yra ant visų Mortos daiktų darželyje: segtuvo, kuri kartkartėm reikia parsinešti namo su informacija ir laiškais, „kabliuko”, puodelio vandeniui klasėje, papildomų rūbų maišelio (nes visų vaikų visi papildomi rūbai yra sudėti į maišiukus ir į dėžę klasėje) ir pan.
Kai baigiasi „kabliukai” ir suolas, stovi vaikų, kurie dar miega pietų miegelį, lovytės. Jie miega ant šių lovyčių su tais rūbeliais, su kuriais ateina į darželį. Tik batukus nusiauna. Ir vaikai, kuriems patinka apsikloti, gali iš namų atsinešti apklotėlį. Tiesa, ir pagalvėlę galima atsinešti. Bet jie būna irgi maišeliuose klasėje ir vaikai – kai eina miegoti – išsitraukia. Skaitydama mūsų higienos normas net krizenau galvodama apie Mortos darželį, nes jį turbūt šiandien pat reiktų uždaryti!
Nusileidžiame į mokyklos kiemą. Mokyklos kieme pasiimami mokinukai, kuriuos mokytojos atveda 15.30, ir jie gražiai klasėmis išsirikiuoja. Tėveliai laukia už linijos. Taip visi laukia, kol direktorė pirmą kartą sušvilpia švilpuku. Tas pirmasis švilpukas reiškia, kad gali eiti tie, kurie eina namo vieni ir kuriuos lydi mokytojai iki tam tikrų vietų rajonėlyje (pavyzdžiui, jei Vilhelmas eitų namo pats, tai eitų su ta mokytoja, kuri lydi iki žiedelio prie pat mūsų namų – už jo Vilhelmui nebereiktų pereiti nė vienos gatvės). Žodžiu, mokytojai eina namo, tačiau pakeliui prigriebia mokinukus, kurie eina ta pačia kryptimi ir palydi juos. Kai šios grupelės išeina, direktorė sušvilpia antrą kartą. Antrasis švilpukas reiškia, kad likę vaikai gali eiti pas savo tėvus. Kadangi aš visada pirma pasiimu Mortą (o pasiimti galima anksčiausiai 15.25), tai mes ateiname į kiemą jau po antrojo švilpuko, ir vaikai nebebūna gražiai išsirikiavę. Vilhelmas paprastai jau dūksta su kokiu nors savo draugu, kuris neišskuba su mama/tėte/seneliais į būrelį…
Štai ir direktorė – bendruomenės apsuptyje. Ji būna kieme tol, kol visi išsiskirsto. Jeigu koks nors vaikas lieka, paklausia, kas atsitiko. Jeigu vaiko neatvažiavo pasiimti, vedasi jį į savo biurą ir skambina tėvams. O kai visi išsiskirsto, ji užrakina mokyklos vartus (kurie būna atrakinami pasiėmimo metu, kad nereiktų visiems veržtis pro mažas dureles tvoroje…).
Štai ir Vilhelmas. Taip ir buvo – lakstė su draugais!
Geriausi draugai…
Tik išėjus pro vartus, yra ženklas…gražiai paskendęs žieduose!
Tada – kelionė atgal į mašiną. Morta būna pavargusi, todėl dažniausiai eina Vilhelmui iš paskos. Ir iš lėto. Man beveik visada tenka skubinti, nes Augustui mokykla juk baigiasi irgi 15.30! Tik tiek, kad esame susitarę su Augusto mokyklos direktore, kad jis manęs laukia foje prie LEGO staliuko ir ten ruošia namų darbus.
Sėdę į mašiną iki Augusto mokyklos važiuojame apie 20min, todėl dažniausiai Augustui tenka laukti bent pusvalandį… Augusto mokykla – nepaprastai graži vila vilaitė nepaprastai gražioje vietoje, prie vieno didžiausių parkų Briuselyje. Prisimenu, kaip kartą nuėjau pas gydytoją, ir ji paklausė, į kurią mokyklą eina mūsų vaikai. Pasakiau. Ji sako: o, tai nepaprastai miela pradinė mokykla…joje auga visai kitokie vaikai! Tada dar nesupratau, ką ji turi omeny. Dabar suprantu. Ši mokykla – tėvų namų papildas. Visomis prasmėmis. Ne tobulas, tačiau toks, kurio linkėtum savo vaikui.
O štai ir garsusis LEGO stalelis, prie kurio savo tėvų laukia vaikai ir ruošia namų darbus…
Visa šalia – durys į Augusto klasę. Tame senoviniame name viskas taip: kaip pilyje, kurios tikslas – skatinti vaikų norą mokytis visą gyvenimą! Įeini ir esi užburtas. Absoliučiai.
Mokyklos simbolis – skaitanti meška. Tvirti, su savo nuomone, atkaklūs, ambicingi ir nuolat tobulėjantys vaikai… man patinka!
Kadangi Morta su Vilhelmu dažnai nori pažaisti Augusto žaidimų aikštelėje, keliaujame ten. Ne visada, nes dažnai mes patys turim skubėti į būrelius, bet – kai galime – nueiname pažaisti…
Šalia žaidimų aikštelės – mokyklos lopšelio ir darželio pastatas, kuris vadinasi lokiukų irštva 😀
Važiuojame namo…jau visai šalia!
Prie įvažiavimo į mūsų kaimynės namą auga magnolija. Kartą nufotografavau, kai buvo tik tik sukrauti žiedai…Velykų dieną:
O štai tą dieną, kai nusprendžiau viską dokumentuoti, magnolija jau žydėjo! Grožis – reikia pamatyti!
Popietinis piknikas su draugais. Tomis dienomis pas mus lankėsi draugai iš Anglijos. Kadangi vaikams nebuvo būrelių, lauke pasidarėme pikniką…
Tačiau iš esmės pas mus gan dažnai taip: jei vaikams nėra būrelių, tai dažnai turime svečių, nes vaikai labai mėgsta ką nors pasikviesti. O ir man patinka, kai pilni namai. Gaila, kai tėvai nemėgsta, kad pas jų vaikus eitų svečiai, nes juk taip labai daug ko išmokstama! O ir valgyti su draugais daug smagiau! Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet maniškiai visada geriau valgo, kai yra draugų: gal dėl to, jog norisi lėkti ir toliau žaisti???
Būna dienų, kai man iki gyvo kaulo nusibosta tas važinėjimas. Čia tomis dienomis, kai nesidžiaugiu smulkmenomis, o galvoju apie tai, kad man nusibodo visą laiką dirbti vairuotoja! 😀 Bet būna dienų, kai save sustabdau ir pagalvoju: bet tada aš juk tiesiog dirbčiau visą dieną! Ir mano vaikai būtų popamokinėse grupėse, nelankytų būrelių, nesusitiktų su draugais ir nelakstytų žaidimų aikštelėse. Be to, negalėčiau pažaisti stalo žaidimo, negalėtumėme drauge susitvarkyti namų ir tiesiog negalėtumėme…būti. Ir kai taip pagalvoju, suspaudžia širdį už visas tas mamas, kurios to norėtų, o aš leidžiu sau bambėti… Nes žmogus vis dėlto juokingas padaras: vis norisi KAŽKO… Ir kaip būna gera, kai gali taip pagalvojęs sustoti ir nusišypsoti. Žinoma, tuo metu visai negirdėjai, ką nori pasakyti Morta (o tai visada būna labai svarbu ir rimta!), ir ji suraukia nosį ir sako: PRAŠAU NEJUOKITIS!!! Ir kaip tada paaiškinti, kad tu juokiesi tik todėl, kad esi labai labai laiminga MAMA???
Su Mamos diena, MAMA! 😀