Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po „Grybų karo”. Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda – kadangi jai iš esmės patinka teatras – žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.

Muzika graži. Liūdna, bet graži. Katinai – irgi gražūs. Vienas toks naminis naminis didelėmis geromis tirpdančiomis akimis kaip tas katinas iš Šreko :), o kiti tai tokie, sakyčiau, charakteriai. Nepaprastai graži žuvėdra, tokia trapi ir švelni uosto prieplaukos fone. Gėris ir blogis. Laisvė ir įsipareigojimas. Pažadas ir jo tesėjimas. Tėvystė. Ir kaip ji pakeičia. Ir kaip sunku pamilti kitokį.

Vaikai, žinoma, kvatojo, kai žuvėdriukas katiną vadino mama. Arba kai žuvėdriukas sakė, kad jis – katinas. Arba kai skaitė enciklopediją ir aiškinosi, per kiek laiko išsiris žuvėdriukas.

Žinoma, buvo geri katinai ir ne tokie geri katinai. Ir VISI turėjo kišeninius peiliukus 🙂 Ir – be jokios abejonės – gėris triumfavo. O žuvėdriukas išmoko skristi.

Vyresniosios merginos spektaklyje dalyvavo iš visos širdies. Užduodavo klausimus, tačiau iš klausimų buvo galima suprasti, kad jos jau suprato, apie ką yra spektaklis. Žinoma, kaip ir „Mažasis Princas”: vienaip supranti, kai tau šešeri ir visai kitaip, kai 26eri. Bet vis vien supranti.

Man dar nepaprastai patiko tai, kad sėdėjome pirmoje eilėje ir dešinėje pusėje, tad mama katinas – atsivėrus uždangai – buvo ranka pasiekiamas. Ir apskritai visas veiksmas vyko prieš pat akis, kas, manau, dar labiau įtraukė.

100% rekomenduoju vyresniems vaikams. Ir jų tėvams.