Kažkaip manau, kad mamai darbo ieškotis nėra tas pats, kas tėtei. ir dirbti ne tas pats. Ne kartą teko girdėti darbdavių žodžius (ačiūdiev, ne asmeniškai!), kad mama turi mažus vaikus, kurie sirgs, kad ji ilgai nedirbo, todėl jai trūksta kvalifikacijos ir t.t. ir pan. Suprantu ir darbdavį – juk jam norisi kvalifikuočiausio darbuotojo, tačiau iš tiesų reikia sugalvoti mechanizmą, kaip tėvams (ypač mamoms) derinti darbą ir tėvystę.
Patiko man ir nuotrauka, kurią pasirinkau įrašo iliustracijai: kokia jūsų, mamos, rankinė? Mano rankinėje beveik visada galima rasti sauskelnių, sausainių (arba džiūvėsių), drėgnų servetėlių…kalną trupinių….dažnai ir kokį nors žaislą ar kepurę/kojinę/pirštinę… Ir taip yra nepriklausomai nuo to, ar aš dirbu, ar ne, ar dirbu namuose, ar dirbu kažkur kitur… Tiesiog MAMOS rankinė yra šiek tiek kitokia, nei MOTERS.
Man pačiai per šiuos metus teko siųsti keletą CV, todėl žinau, kokias „kūrybines kančias” tenka išgyventi tai rašant. Be to, aš esu ganėtinai priekabi ir tikiu, kad rašyti reikia tai, ką iš tiesų gali pagrįsti. Na, pavyzdžiui, kai kas nors parašo, kad „gerai” moka anglų kalba, o nesurezga sakinio, man neatrodo sektinas pavyzdys…nors tu ką! Arba aprašo visas nebūtas savo savybes 😀 Suprantu, jog būtų neprotinga juodinti save CV, tačiau ir kitas kraštutinumas man nepriimtinas…
Kadangi rašiau CV, kuriame tikrai norėjau atskleisti geriausia, ką galiu, teko nemažai paieškoti informacijos, ką galėčiau rašyti vienoje ar kitoje skiltyje. Ne dėl to, kad „nusikopijuočiau”, o todėl, kad dažnai tiesiog nepagalvoji apie tai, apie ką vertėtų pagalvoti!
Pradėjau nuo to, kad ėmiau skaityti apie tai, koks yra INICIATYVUS žmogus… Atrodo, ir taip aišku, ar ne? Bet kai reikia tą iniciatyvumą suskaidyti į keletą sudedamųjų, o tas sudedamąsias dar rūšiuoti taip, kad išryškėtų kokios savybės/gebėjimai yra būtent jūsų stipriosios pusės…ne taip jau ir lengva!
Ne vienoje vietoje aptikau, kad iniciatyvus žmogus = efektyviai dirbantis žmogus. Na, aš lygybės ženklo gal ir nedėčiau, bet skaityti buvo visai įdomu. Ir mąstantis į priekį. Radau keletą pasiūlymų, kaip to reikėtų mokytis (o jei ir mokame – juk tobulėjimui ribų nėra!):
1. Analizuokite savo veiklą, užduokite sau šiuos klausimus: Kokius darbus gaunate? Kokių darbų NEgaunate? Apžvelkite savo darbus darbe, namuose, studijuojant…Pavyzdžiui, man – kiek prisimenu – visada atitekdavo ką nors organizuoti, su kuo nors susitarti… Man dar patiko siūlymas atkreipti dėmesį į užduotis, kurių negalima atidėlioti.
2. Kritiškai įvertinkite, ką reiktų daryti, kad užduotis atliktumėte efektyviau. Ach, vakarų fronte nieko naujo: planuokite, planuokite ir dar kartą planuokite… Užduotis deleguokite. Rinkite informaciją. Proceso metu planą pildykite/trumpinkite ir visaip kitaip koreguokite.
3. Pasistenkite užbėgti problemoms už akių. Gerai būtų, kad pasakytų, KAIP to išmokti. Pavyzdžiui, Gabrielius nuolat mąsto apie ateitį ir užbėginėja problemoms už akių, o aš paprastai problemas pamatau vėliau, nei jis. Iš kitos pusės – aš moku problemas spręsti ir – jeigu jau iškyla – tai trūks plyš randu sprendimą.
Dar patiko mintis, kad juk daug darbų kartojasi (pavyzdžiui, sezoniniai), todėl iš tiesų galima juos planuoti ir numatyti.
4. Įdomu, kad yra pasiūlymų, kaip išmokti spręsti problemas: a) įvardink problemą; b)nuspręsk, ką darysi, kad ją įveiktum ir c)veik!
Nežinau, kaip jums, bet man – jei nemokėčiau spręsti problemų – kaži, ar tokie patarimai padėtų. Kas padėtų? Būtinumas tas problemas spręsti! Man atrodo, kad geriausiai problemas spręsti išmoko būtinybė jas spręsti: a) jei nori turėti darbą, b) esi pakankamai protingas ir c) privalai problemą išspręsti ir negali permesti atsakomybės kitam, tai…ir išmoksti!
5. Kam jau kam, bet buitinėms problemoms iš tiesų verta užbėgti už akių. Geras to pavyzdys – Kalėdinės dovanos. Va, čia, Briuselyje, 20 gruodžio prisnigo kaip nežinia, ką. Sustojo gyvenimas: uždarė mokyklas, oro uostą ir t.t. ir pan. Aš sau sėdėjau ir džiūgavau, nes dovanėlės į Vilnių jau buvo perduotos, o ir namuose iš esmės viską, ko reikia, turėjome. Žodžiu, galėjo snigt ir snigt. Aišku, galėjome būti dar protingesni: pažiūrėti į orų prognozę (nes buvo aišku, kad ketvirtadienį snigs) ir pasikeisti vasarines padangas į žiemines. Teisybę pasakius, mes apie tai pakalbėjome, tačiau nepadarėme, nes pagalvojome, kad po švenčių bus daugiau „laisvų” pinigų 😀 Juokas pro ašaras, nes šeštadienį teko visą dieną laukti eilėje, kol galų gale mūsų padangos buvo pakeistos… Lygiai taip pat verta vis „profilaktiškai” patikrinti ir namus, ir mašiną, ir savo sveikatą: kad užbėgtumėte už akių didesnėms problemoms!
6. Prioritetizuokite savo darbus. Man padėjo vienas dalykėlis. Na, neįvaldžiau dar jo tobulai :D, tačiau padėjo: užrašų knygelė. Ne „planeris”/kalendorius, o būtent užrašų knygelė. Kodėl? Todėl, kad daug darbų tiesiog reikia atlikti. Ne konkrečią dieną ir konkrečią valandą, o tiesiog atlikti. Tai štai į tą užrašų knygelę aš juos visus susirašau ir dar sutartiniais ženklais pasižymiu, ką noriu atlikti greičiausiai. Kai tik padarau – išbraukiu. Pastebėjau, kad nuo tada, kai turiu tą knygelę, daug efektyviau išpildau savo pažadus ir atlieku darbus. Kadangi jaučiau, kad šioje srityje galėčiau tobulėti, tai džiaugiuosi, kad reikalai pasistūmėjo!
7. Nedarykite to, ko galite nedaryti. O kaip tada su kaltės jausmu, kuris atsėlina, jog vat nepadarėte to, ką TURĖJOTE??? Iš tiesų gyvename pasaulyje, kur labai daug tikimasi iš mūsų: kad kažkam padėsime, kažką padarysime, tačiau ar visa tai verta mūsų laiko? Na, man labiau patinka mintis, kad kai kurias užduotis tiesiog galime atiduoti kitiems, o mums jas atlikti tikrai nėra būtina. Pavyzdžiui, aš iš Gabrieliaus mokausi deleguoti užduotis vaikams. Nes man vat atrodo, kad jie taip gerai neišplaus koridoriaus, kaip išplaučiau aš. Gal ir tiesa. Bet – atiduodama šį darbą vaikui – mokau jį būti atsakingu už šeimos namus, ugdau jo darbštumą ir…turiu daugiau laiko tiems darbams, kurių vaikas TIKRAI neatliks!
8. Nuolat tobulėkite. Žinau, kad tai yra tapę tokiu „rutininiu šūkiu”, apie kurio prasmę retai pagalvojame. Tačiau aš vis pagalvoju apie žmones, kurie iš tiesų nuolat tobulėja. Vienas tokių neišdildomų įspūdžių – a.a.Gabrieliaus baba – profesorė, kuri – jau vos ne 70ies – ne tik išsiaiškino, kaip dirbti kompiuteriu, bet nuolat tobulėjo, „išsiėmė” gmail ir t.t. ir pan. Ir apskritai – nė karto negirdėjau jos pasakant, kad jau viskas, jau viską žinau…arba kad jau esu per sena keistis, per sena išmokti kažką naujo… Ir gal dėl to jau net gulėdama sunkios ligos patale ji lenktyniavo su laiku: ar spės dar vieną vadovėlį parašyti???
Šiaip aš labai tikiu visą gyvenimą trunkančio mokymosi filosofija. Manau, kad nuolatinis tobulėjimas yra būtinas. Nes jeigu dirbate saugiai ir šiltai, net jeigu turite savo verslą…Man atrodo, kad liūdniausia, kai žmogus tampa it pelkė: stovi ir tiek. Visi žinom, kas atsitinka su „stovinčiu” vandeniu 😀
Ką aš žinau…parašyti CV ta „teksto analizė” padėjo, tačiau ar aš dėl to tapau iniciatyvesniu žmogumi? Dėl kelių straipsnių nebūčiau pradėjus mokytis prancūzų…ar ėmusis bet kurios kitos iniciatyvos. Na, neatrodo man, kad straipsnis – tarsi mygtukas, kurį paspaudus (perskaičius) žmogus sušuks „Eureka!” ir pradės daryti tai, ko niekada gyvenime nedarė… O gal?
Kaip manote jūs? Ir apskritai, ar pritariate, kad moteriai sunkiau derinti darbą ir tėvystę? O gal asmeniškai susidūrėte su neigiamu (o gal teigiamu???) darbdavių požiūriu į jus vien dėl jūsų šeimyninės padėties? Būtų labai įdomu išgirsti!
Nuotrauka: Sal Petruzelli Marino „Working Mom”